SUSIPYKOT? SUSITAIKYKIT!!! Konflikto sprendimas žingsnis po žingsnio

      Kuo daugiau laiko leidžiame kartu, tuo daugiau turime progų susipykti... Bet ar mokam konfliktus išspręsti? 
     Neišspręsti konfliktai kaupiasi,  įsisenėja ir galiausiai baigiasi santykių griūtimi. Ir visų geriausia yra išmokti išspręsti konfliktus iškart, kai jie tik atsiranda. Pabandom? (Manau, kad artimiausiu metu bus daug progų pasipraktikuoti...) 

  

Konflikto sprendimas - žingsnis po žingsnio

1 žingsnis. 

     Konfliktų be pykčio nebūna. Pyktis įsijungia lyg savotiška "signalizacija" - reiškia, kažkas pažeidžia mūsų poreikius, interesus ar kelia grėsmę. Ir ieškoti sprendimu, kol esi apimtas pykčio būna tiek pat lengva, kaip ir bandyt užmigt  kaukiant signalizacijai... Todėl pirmas žingsnis yra "išjungti signalizaciją" - t.y. suvaldyt savo pyktį, koks jis bebūtų - lengvas susierzinimas ar galingas įsiūtis. Būtų protinga kiek įmanoma atsitraukti iš konfliktinės situacijos - t.y. nutraukt pokalbį, išeit į kitą kambarį ir pabandyt nurimti. Vieniems čia labiau padeda "garo nuleidimas" sportuojant, skaldant malkas, plaunant grindis ar pan. Kitiems nusiraminti labiau padeda muzikos klausymas, knygos skaitymas, galbūt net meditacija ar sąmoningas kvėpavimas. Svarbu nusiraminti iki tiek, kad galėtum aiškiai mąstyti, pamatyti situaciją iš šalies. (Tik būtų gražu dėl šito "manevro" perspėt antrąją pusę, nes jei atsitraukimas nėra įprastas tavo elgesys konflikto metu, tai gali būt suprasta kaip problemos ignoravimas ir atmosfera dar labiau įkais. Paprastai pakanka pasakyt "atleisk, man reikia nusiraminti, kad galėčiau tęsti šitą pokalbį" ar kažką panašaus.)

2 žingsnis. 

     Kai "pasiutimas" šiek tiek atslūgsta, pasityrinėju save. Kodėl aš taip supykau? Kas mane išvedė iš pusiausvyros? Ar buvo pažeisti kažkokie mano poreikiai? Gal pajutau kažkokią grėsmę? Kodėl tai yra mano jautri vieta? Galbūt tai, ką padarė kitas žmogus, išjudino mano senas baimes? Būti nemylimu, išduotu, nesuprastu, išnaudojamu ar pan.? Kodėl taip smarkiai sureagavau būtent į tą poelgį (pvz., rėkimą, melavimą, verkimą, vėlavimą, tingėjimą - ar koks ten bebūtų kito žmogaus elgesys)? Ką man reiškia toks kito elgesys - kaip aš tai suprantu? (Pvz. verkimą galiu suprasti kaip pagalbos prašymą ir tada užjausiu žmogų, bandysiu padėti. O galiu suprasti kaip manipuliavimą ir tuomet pyksiu).  

3 žingsnis. 

     Tuomet patyrinėju kito žmogaus situaciją. Tai, kaip suprantu kito žmogaus elgesį priklauso nuo mano patirties. Pvz., aš laikau vėlavimą nepagarba, nes mane taip mokė mama - o ji man buvo labai svarbus autoritetas. Bet kitas žmogus turi kitokią patirtį, kitokias vertybes ir kitokius įsitikinimus. Ir kiekvienas vadovaujasi savais įsitikinimais. Kito žmogaus įsitikinimai gali būt priešingi nei mano, bet tai dar nereiškia, kad jie neteisingi. Todėl pabandau pažvelgti objektyviai į situaciją ir pamatyti kuom mano "priešininkas" gali būti teisus. Galų gale, pabandau suprasti, kad šitoje situacijoje greičiausiai buvo pažeisti jam svarbūs poreikiai. Gal jis išsigando, kad yra nemylimas, nevertinamas ar pan.? Gal žmogus buvo pavargęs ir tiesiog per jautriai sureagavo į situaciją? Gal jis įsivaizdavo, kad gelbėja mane/santykius/vaikus nuo kažkokio pavojaus? Galbūt šituose apmastymuose aš ir nesurasiu tikrųjų atsakymų, bet aš pasiruošiu juos išgirsti - t.y. aš tampu atviresnis kito žmogaus argumentams. 

4 žingsnis. 

     Einu kalbėtis... Nors tiksliau būtų sakyti "einu klausytis". Ir tai pats sunkiausias žingsnis.  Jei iš tiesų noriu išspręsti konfliktą (t.y. surast abiem priimtiną sprendimą, o ne "nugalėt jėga" ar "nukelt" konfliktą iki kito karto), tai pirmiausiai turiu išklausyti kitą žmogų. Tiesiog išklausyti viską, ką jis nori pasakyti - nepertraukiant, nesiteisinant ir nesiginčijant.  Gali būti, kad jau čia paaiškės, kad pyktis nėra dėl ko - kad jūsų siekiai vienodi. (Didelė konfliktų dalis būna tik dėl "nesusipratimų" - mes pasikarščiuojam, skubam "ginti" savo poziciją ir nebesiklausom - tuo tarpu kitas žmogus ne mažiau aistringai įrodinėja tą patį dalyką... )
     O jei paaiškės, kad pyktis vis dar yra dėl ko, išklausydama aš leidžiu žmogui pajausti, kad jis vertinamas kaip pašnekovas, kad jo nuomonė ir jausmai yra svarbūs.  (Ir greičiausiai sulauksiu atsakomojo geranoriškumo). Čia išties svarbu neignoruot ir nenuvertint kito žmogaus jausmų, ar tuo labiau nesmerkt žmogaus už tai, kad jis taip jaučiasi. Kad ir kokie keisti ar man nesuprantami tie jausmai bebūtų, žmogus turi teisę taip jaustis. Ir šiuo momentu jis ir negali kitaip jaustis. Jis taip jaučiasi dėl to, kad taip vertina situaciją. O situaciją jis taip vertina todėl, kad gyvenime turėjo atitinkamą patirtį. Juk negali žmogus pakeisti savo praeities? O jo praeitis yra jo atskaitos taškas vertinant tai, kas vyksta santykiuose dabar. 
     Pirmus kartus bandant tiesiog klausytis ir nepertraukti gali būti šiek tiek sunku. Viduje vis "iššoka" noras ginčytis, įsižeisti, teisintis ar kitaip pertraukti pašnekovą. Reikia sukąsti dantis tikrąją to žodžio prasme :). Tiesą sakant. klausytis bus lengviau, jei būsite savotiškam stebėtojo vaidmeny - tarsi iš šalies stebiu žmogų ir bandau suprasti kas ir kodėl jam "skauda". O visus savo "argumentus" mintyse atidedu vėlesniam laikui - pasakysiu vėliau, kai bus mano eilė kalbėti.
     Nepertraukinėjamas ir neskubinamas žmogus kur kas aiškiau išdėstys kuom jis nepatenkintas. Ir kur kas mažiau įžeidinės mane (nes dažniausiai įžeidinėjimai būna kaip gynyba, kaip būdas greitai atsikirsti, jei nespėji sugalvoti rimtesnio argumento).  Kai žmogus gaus išsakyti savo mintis,  jis kažkiek išsikraus emociškai ir atslūgs didžioji įtampa.  Vaizdžiai tariant, jo galvoje nustos kaukti signalizacija ir žmogus galės geriau išgirsti tai, ką jam nori pasakyti.

5 žingsnis.  

     Bandau išsakyti savo poziciją. Ir nors kitas žmogus dabar jau labiau pasiruošęs mane išgirsti, turiu tai padaryti maksimaliai diplomatiškai, kad neužkurčiau "pragaro" iš naujo. 
     Pirma paaiškinsiu, kur sutinku, kad tas žmogus teisus. Paminėsiu, kokiose situacijose galiu suprasti ir pateisinti jo jausmus. O tuomet pabandysiu išsakyti savuosius.
     Geriausia bus, jei naudosiu taip vadinamą "aš kalbą. T.y. bandysiu formuluoti maždaug taip: "Aš jaučiuosi atstumta, kai tu eini žiūrėti filmo ir palieki mane vieną prižiūrėti vaikus ir gaminti vakarienę." Aš nekaltinu ir neprikaišioju (pvz., "koks tu tėvas", "tu blogas vyras"), aš tik įvardinu, kokius jausmus man sukelia kito žmogaus elgesys. Aš prisiimu atsakomybę, už savo jausmus (nes sakau, kad "man liūdna" o ne" tu mane liūdini"). Ir tuo pačiu nurodau koks elgesys man nepatinka, kas mane žeidžia. Tokią "kritiką" kur kas lengviau priimti. Jei matau, kad kitas žmogus pajėgus išklausyti, galiu dar paaiškinti ir kodėl taip reaguoju - kokią patirtį man tokios situacijos primena (pvz., "vaikystėje taip elgdavosi mano tėtis, kuris galiausiai paliko mūsų šeimą"). 

6 žingsnis. Ieškome sprendimų. Gali būti, kad kitas žmogus išgirdęs mano argumentus pats pasiūlys sprendimus - ką jis galėtų padaryti, kad man būtų lengviau. Jei ne, aš galiu gražiai nurodyti, kokio poelgio tikiuosi iš jo. Tai galėtų nuskambėti maždaug taip:" Man sunku po visos dienos su vaikais, vakarais aš jaučiuosi labai pavargusi ir tikrai apsidžiaugčiau, jei tu pabūtum su vaikais, kol aš ruošiu vakarienę". Žinoma, savo ruožtu reiktų paieškoti kuom galėčiau palengvinti kito žmogaus dalią. Jei pats žmogus neišsakė, ko norėtų, galiu pasiūlyti savo kompromisą, arba tiesiog paklausti: "o kaip galėčiau tau padėti?" ("kaip galėčiau padėti tau pasijausti labiau mylimu (vertinamu, svarbiu ar pan.)?
     Turim nepamiršti, kad žmonės skirtingi. Ne visi vienodai greitai susivokia. Ir ne visi yra "gabūs" aptarinėti santykius "žodžiu". Gali nutikti, kad kitas žmogus, išklausęs mane, lyg ir nieko neatsakys, nepasiūlys kažkokio sprendimo, bet kitą kart tiesiog pasielgs taip, kaip aš prašiau.  Noriu pasakyt, kad ne visada reikia laukti iš kito žmogaus žodinių prisipažinimų ar pasiūlymų. Kai kurie žmonės meilę rodo labiau darbais, o ne žodžiais - ir tai ne mažiau puiku. 

     Štai ir viskas. Jūsų konfliktas turėtų būti jau išspręstas :) Na, o jei vis tik nepavyksta, jei, nepaisant visų pastangų, kiekvienas konfliktas baigiasi vis tais pačiais kaltinimais ir vis didesnėmis nuoskaudom, jei sukatės lyg "užburtam rate" -  gali būti, jog jūs susiduriate su įsisenėjusiu (automatiniu) konfliktu. Jo įveikimui reikalinga šiek tiek kita strategija. (Apie tai galite daugiau sužinoti čia)

     Beje, nepamirškim ir profilaktikos. Yra daugybė dalykų, kurie mus daro irzlesniais ir labiau linkusiais konfliktuoti. Tai nuovargis, alkis, fizinis skausmas, nuolatinis stresas ar buvimas nuolatinėje grėsmėje, per ilgas sėdėjimas prie ekranų, piktnaudžiavimas alkoholiu ar raminamaisiais, priverstinis bendravimas su žmonėmis (kai neturi kaip "pabėgti"), netikėti dideli pokyčiai  ir dar daug kas... Gal bent dalies iš jų galime išvengti? Na ir... dažniau darykime tai, kas santykius stiprina: apsikabinkim, sakykim gerus žodžius, pagyrimus (nepataikaujant), darykim tai, kas kitam malonu, klauskim -"kaip jauties?", " kuo galiu padėt?",  ir, svarbiausia, klausykim ką mums sako, parodykim dėmesį vienas kitam. Nebijokime atleisti. Daug kas iš mūsų esam išmokę labai ilgai laikyt nuoskauda, tikėdamiesi, kad taip tarsi baudžiame skriaudiką. Bet iš tiesų labiausiai "nubaudžiam" save - nuoskaudos neleidžia mums pajausti gyvenimo pilnatvės, neleidžia jaustis laimingais. (Na, bet tai jau tema kitam straipsniui :) )

     Nenusiminkit, jei šiuo metu jūsų santykiai nėra tokie tobuli, kaip norėtųsi. Nėra nieko nepakeičiamo (ypač, jei kryptingai stengiesi). Santykiai - tai ne kažkas, ką gali padėt į vitriną po stiklu ir visą gyvenimą grožėtis. Santykiai - tai nuolatinė bendra kūryba. Ir laimei, visi mes galime išmokti ką nors naujo, kad kartu gyventi būtų maloniau :)