Kokia tikimybė, kad jūsų porai pavyks išvengti skyrybų?

     Kai įsimylime, tikim, jog suradom žmogų, su kuriuo būsim laimingi iki gilios senatvės ir jaučiamės lyg būtumėm laimėję loterijoje. Deja, šita graži svajonė yra kur kas sunkiau pasiekiama, nei kad atrodo iš pirmo žvilgsnio.  Anot tyrimų, apie 80 proc. porų išsiskiria jau per pirmuosius metus. Ir tai nereiškia, kad antraisiais ar trečiaisiais metais niekas nesiskiria... Taigi, geriausiu atveju, tik viena iš dešimties porų lieka kartu iki senatvės (ar bent jau ilgiau nei dešimtmetį). Sakau "geriausiu atveju", nes visos tos statistikos skaičiuojamos "praeičiai" - t.y. atsižvelgiant į poras, kurios susikūrė ir išsiskyrė anksčiau. O turint omeny  vis laisvėjantį  požiūrį  į santykius, visai realu, kad dabar susidarančios poros turi dar mažiau šansų išlikti kartu.  

     Beje, net jeigu jūsų pora išliks neišsiskyrusi, tai dar nereiškia, kad būsite dėl to laimingi. Jei pažvelgsit į "ilgaamžes" poras, pamatysit, kad tikrai ne visos jos laimingos. Yra žmonių, kurie kankinasi ilgus metus gyvendami poroje (o neišsiskiria tik todėl, kad yra įsitikinę jog "negali" - dėl finansų, pažiūrų, vaikų, dėl to, kad "jau per vėlu skirtis" ar kažko panašaus).  

     Taigi, statistinė tikimybė gyventi kartu "ilgai ir laimingai" bus dar mažesnė - turbūt tokį šansą turi tik viena pora iš dvidešimties ar net trisdešimties... 

     Štai taip bauginančiai atrodo "statistinė realybė". Nors, tiesą sakant, kam rūpi ta bendra statistika? Mums rūpi mūsų poros ateitis.  Ir pasirodo, kad ta ateitis nemažai priklauso nuo mūsų pačių.

     Ar žinote, kodėl didžioji dauguma santykių būna pasmerkti iš anksto? Dėl visko kaltos iliuzijos! (Kitaip tariant, kalti  yra klaidingi įsitikinimai.) Gal tai skamba keistai, bet taip yra. Didžioji dauguma šiuolaikinių žmonių santykius pradeda nuo iliuzijos, manydami, kad gerus santykius reikia tiesiog surasti. T.y. pakanka surasti tobulą partnerį ir toliau viskas eisis savaime - gyvensim "ilgai ir laimingai". Būtent dėl šios iliuzijos  ir įvyksta daugiausia skyrybų - nes  iškilus rimtesniems sunkumams, viską metam ir einam ieškoti "geresnio" partnerio (tikėdamiesi kad šį kart nesuklysim ir išsirinksim tikrai tobulą).  T.y. daugumoj atvejų mes net nepabandom pakovoti dėl santykių, apie kuriuos taip svajojam. Arba kovojam ne ten, kur reikėtų... 

     Santykiuose galioja tam tikri dėsniai, kurie veikia nepaisant to ar mes juos žinome, ar ne.  Jei mes šių dėsnių nežinom (ir net nenujaučiam) -  vadovaujamės iliuzijomis ir būnam pasmerkti skyryboms...  

     Tai kokie gi dėsniai galioja santykiuose? Vienas svarbiausių dėsnių yra tai, kad gerų santykių neįmanoma surasti  - juos galima tik užsiauginti. Geri santykiai - tai augantys santykiai. Tik tokie santykiai suteikia gyvenimui pilnatvės jausmą, tik tokie santykiai gali būti išties ilgalaikiai. Tačiau augimas savaime nevyksta - todėl jei norit gerų, tvirtų santykių, teks įdėti nemažai pastangų. Stengtis ir augti reikės abiems. Ir (o siaube!) pradėti visuomet reikia nuo savęs, nes žaidimai "tu paauk pirmas" niekada neduoda norimo rezultato.  

     Beje, vien pasiryžimo stengtis irgi nepakanka. Nes, kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas...  Jei nori būti geru žaidėju, visų pirma reikia žinoti žaidimo taisykles. Aklai taikomi patarimai iš žurnalų, madingos "dvasinės praktikos" ar net patys geriausi psichologiniai pratimai  gali ne tik neduoti rezultatų, bet ir pakenkti - jei bus taikomi ne laiku ir ne vietoj. Kad pastangos nebūtų bevaisės, mažų mažiausiai, reikia suprasti kaip vyksta santykių augimas. 

     Taip, visi santykiai yra skirtingi - kaip ir visi žmonės skirtingi. Bet, nepaisant to, vis tiek kiekvienas žmogus turi išgyventi vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą ir senatvę - gyvenimo etapus, su jiems būdingais dalykais. Tas pats ir su santykių augimu. Santykių raidą galima suskirstyti į penkis etapus (galima ir į daugiau, bet šį kart apsiribokim paprasčiausiu variantu):

1. Įsimylėjimas             
2. Kova dėl valdžios     
3. Stabilumas                
4. Įsipareigojimas         
5. Palaima                     

     Kiekvienas etapas turi savus iššūkius ir savus atradimus - kitaip tariant, savas "žaidimo taisykles". Jei žinosite ko  tikėtis  kiekviename santykių etape, turėsite žymiai daugiau šansų įveikti visus sunkumus ir išlikti kartu iki žilos senatvės.   

1. Įsimylėjimas.

      Poros istorija prasideda būtent nuo čia - nuo abipusio susižavėjimo ir abipusės traukos. Daug kas sako, kad tai pats gražiausias santykių etapas, kupinas jaudulio, malonių emocijų ir gražių akimirkų. Svaiginantis artumo jausmas, užburiančios svajonės apie gražią ateitį, širdy nesutelpantis gerumas... Tuomet atrodo, kad nėra neįveikiamų kliūčių, atrodo, kad nėra (ir būt negali) puikesnio žmogaus už tavo išrinktąjį(-ąją), ir kad gyvenimas yra tiesiog nuostabus jau vien dėl to, kad turim vienas kitą.
      

     Kitaip tariant, tai laikas, kai būname laimingi "tiesiog šiaip sau" - t.y. be jokių pastangų. Tą laimę mums atneša sudėtingas biocheminis įsimylėjimo mechanizmas, kurį motulė gamta "įdiegė" į mūsų smegenis. Pasirodo, visai neatsitiktinai mus ima traukti žmogus, kuris daug kame yra mūsų priešingybė. (Nes tai reiškia skirtingus genus - t.y. sveikesnius palikuonis). Normaliomis aplinkybėmis būti šalia savo priešingybės nėra labai komfortiška. Bet mus apsvaigina mūsų pačių smegenyse išsiskiriančios medžiagos (endorfinas, dopaminas, oksitocinas ir kt.) Apsvaigina tam, kad labai "nesispyriotumėm" ir pasirinktumėm "tinkamą" partnerį. (Juk ar gali būt kas nors svarbiau rūšies išlikimui nei sveiki palikuonys?.. ) Tai lyg savotiška "auto-narkozė", kuri maksimaliai sumažina mūsų kritiškumą, ir tuo pačiu dovanoja mums be galo malonius išgyvenimus.  Kaip sakoma, mes matome pasaulį "pro rožinius akinius". Mūsų protas būna paveiktas taip, kad mes nepakankamai rimtai vertinam savo išrinktojo trūkumus, ir gerokai pervertinam privalumus. Net ir didelės charakterio ydos mums tuo metu gali atrodyti mielos, nereikšmingos ar "pateisinamos" (pvz., tikime, kad "jis toks, nes kiti jį skriaudė. Aš jo neskriausiu, ir  šios jo savybės daugiau nebepasireikš"). Kitaip tariant, būnam nerealiai optimistiški. Negana to, pasidarom ir neįtikėtini altruistai. Lengvai numojam ranka į savo poreikius, atsisakom jų dėl savo mylimojo/-osios. "Auto-narkozė" veikia ir mes nejaučiam skausmo net skriausdami save, atsisakydami dalykų, kurie išties mums svarbūs. Greičiau jau atvirkščiai - jaučiam malonumą aukodamiesi dėl meilės...  O ir dėmesys būna "sutrikęs"... Mums ne tik sunku susikaupti įprastiems darbams - mums iš tiesų nerūpi niekas, išskyrus mylimąjį(-ąją). Šalia to, dar prisideda noras parodyti save iš gerosios pusės (dažniausiai iš baimės prarasti tokį nuostabų partnerį). Negali sakyti, kad meluojam, greičiau jau nepasakom visos tiesos - nutylim apie savo charakterio trūkumus, naiviai tikėdamiesi, kad tie trūkumai išnyks savaime - dėka tokios stiprios laimės.   

     Žodžiu, įsimylėjimas - tai gamtos tobulai paruošti "spąstai". Mes bandom vienas kitam pasirodyti šiek tiek geresni, nei esam (ir tas mums lengvai pavyksta, nes galim užslopinti savo poreikius). Ir labai lengvai patikim tokia vienas kito "pagerinta versija" - nes esam nusiteikę labai optimistiškai ir praradę kritiškumą... Nuskambės žiauriai, bet gaunasi taip, kad įsimylim "optinę apgaulę"...  (Beje, patys pavojingiausi būna staigūs įsimylėjimai - juose daugiausiai saviapgaulės).

     Visa tai rašau ne todėl, kad noriu nuvertinti įsimylėjimą. Įsimylėjimas iš tiesų yra nuostabus santykių etapas, atnešantis mums daugybę gražių išgyvenimų. Visos gražiausios meilės istorijos prasideda nuo įsimylėjimo. Bet tuo pačiu tai yra etapas, kuriame daugiausiai iliuzijų ir sveikas atsargumas čia tikrai nepamaišys. Kai žinai, kokiu būdu yra paveiktos tavo smegenys, gali tiesiog atidžiau žiūrėti į kai kurias detales. T.y. gali šiek tiek "nuspėti ateitį" ir nedaryti to, dėl ko vėliau reiks gailėtis - kalbu apie skubotus sprendimus dėl bendros ateities. Nieko baisaus, jei "pražiopsosite" tokias charakterio ydas kaip nepunktualumas arba plepumas - dažniausiai su tuo galima visai neblogai susigyventi. Tačiau, jei nuo pat pradžių pamatote smurto ar priklausomybių apraiškas, tai, švelniai tariant, naivu būtų tikėtis, kad tie dalykai kažkur pradings.  

     Šiame etape kaip niekad reikalingas atidumas detalėms. Kuo geriau sugebėsit pamatyti tikrąjį žmogų (nepaisant rožinių akinių), tuo mažesnis nusivylimas bus kitame etape, kuris netruks ateiti. Įsimylėjimas - vienintelis etapas, kai "veltui" (t.y. be pastangų) gaunam didelę porciją laimės. Bet nepasiduokit iliuzijai, kad taip, kaip yra dabar, bus amžinai. Įsimylėjimas negali tęstis amžinai, jis neišvengiamai pasibaigs ir ateis kiti santykių etapai, kuriuose, deja, laimės niekas "veltui" nedalins. Net ir pasirinkus tinkamą žmogų, teks nemažai pasistengti, kad turėtumėt laimingus santykius ir tuomet, kai cheminės reakcijos smegenyse nurimsta.

2. Kova dėl valdžios

     Kad ir kokį nuostabų žmogų besutiktumėme, įsimylėjimas anksčiau ar vėliau pasibaigia. "Laimės hormonus" gaminantis fabrikėlis mūsų smegenyse ima ir sustoja. Ir tai visai logiška - kitaip mūsų protėviai nebūtų sugebėję išlikti laukinėje gamtoje nesuėsti plėšrūnų. Būti nuolatos "apsvaigusiam" pavojinga net ir šiuolaikinėje visuomenėje. Juk norėdami išgyventi, kažko pasiekti gyvenime, turime susitelkti  ir į kitas veiklas (kas įsimylėjimo būsenoj būna beveik neįmanoma).  Todėl gamta negalėjo leisti, kad įsimylėjimas būtų amžinas - paprastai šis etapas trunka nuo kelių mėnesių iki kelių metų. O tada... Tada prasideda pats sudėtingiausias etapas, kurio neatlaiko didžioji dauguma porų. Daugumai žmonių šis etapas būna kaip "smūgis žemiau juostos" - jau vien dėl to, kad niekas iš anksto nesitiki, jog šis etapas ateis. O jis ateina  ir šluote nušluoja visas mūsų iliuzijas apie amžiną meilę ir laimę.

Taigi, cheminės reakcijos nebevyksta ir laimės pojūčio nebėra. Negana to, mums staiga "atsiveria akys" - mes pagaliau pamatome savo išrinktąjį(-ąją) nebe "pro rožinius akinius" - t.y. pagaliau pradedam matyti visas ydas ir charakterio trūkumus, į kuriuos iki šiol nekreipėm dėmesio. O tai, savo ruožtu, sukelia ne pačius maloniausius jausmus. 

     Ir tada mes padarom labai "logišką", bet ne visai teisingą išvadą - mes nusprendžiam, kad laimė dingo dėl kito žmogaus kaltės, nes mums atrodo, kad tas žmogus pasikeitė. Galvojame: "Tai jis kaltas, jis nustojo mane mylėti, nustojo stengtis, pasidarė savanaudis ir t.t.". Tada bandome tą žmogų "jėga" priversti būti tokiu, koks "buvo" (t.y. koks mums atrodė santykių pradžioj). Va čia prasideda didieji vaidmenų žaidimai -  priekaištavimai, reikalavimai, manipuliavimai kaltės jausmu...Tai etapas, kai visais mums žinomais būdais kovojame dėl savo poreikių, kurių ignoruoti mums dabar nebeišeina. Štai todėl šis etapas ir vadinasi "kova dėl valdžios" . Konfliktai būna itin stiprūs ir audringi.   Deja, tokiais "prievartiniais" metodais jei ir pavyksta pasiekti kokius nors partnerio pokyčius, tai neilgam. O taip trokštamo laimės pojūčio vis tiek nebūna (nes smegenys "laimės hormonų" nebegamina). Tada nusprendžiam, kad meilė "dingo" ir kad iš šitų santykių nieko nebus. Ir einam ieškoti naujų, "geresnių" santykių. (Ir vėl viskas kartojasi, tik jau su kitu žmogumi...). Na, o jei dėl tam tikrų priežasčių negalime išsiskirti (tarkim, dėl įsitikinimų, baimių ar finansinės padėties), galime užstrigti šiame etape ilgiems metams. Metų metus galime gyventi "karo sąlygomis", nebeturėdami jokios vilties vėl pasijusti laimingais ir vis giliau grimzdami į depresiją. Deja, be pagalbos  tokios gyvenimo istorijos dažniausiai baigiasi gan liūdnai. 

     Norėdami neužstrigti ir sėkmingai  įveikti šį santykių etapą, visų pirma turime suprasti, jog jis neišvengiamas. Turime suprasti, jog dėl "dingusios laimės" kaltas ne partneris, o biocheminiai procesai mūsų smegenyse. Jei įsimylėjimas buvo etapas, kai viską matėme pro "rožinius akinius", tai dabar etapas, kai viską matome per "padidinamąjį stiklą". Kitaip tariant, šiame etape irgi nesame labai objektyvūs - linkstame į kitą kraštutinumą, būname perdėtai kritiški vienas kitam.  

     Kitaip tariant, šiame etape du žmonės pagaliau pamato vienas kitą tokius, kokie yra iš tikrųjų (ne pro rožinius akinius) ir turi iš naujo surasti būdus kaip gyventi vienas šalia kito. Šiame etape tenka išmokti suvaldyti savo kritiškumą, atrasti būdus, kaip priimti kito žmogaus trūkumus. Tenka išmokti gyventi kartu nepaisant didžiulių tarpusavio skirtumų. Vienas iš svarbiausių uždavinių - išmokti spręsti konfliktus (ir dar taip, kad "laimėtų" abu). Jei pavyksta įveikti šio etapo iššūkius,  santykiai pasiekia "naują lygį" - atsiranda tarpusavio pagarba ir prasideda kitas santykių etapas (stabilumo etapas). Žinoma, tokie pokyčiai neįvyksta per naktį, paprastai tam prisireikia kelerių metų.  

     Deja, kartais nutinka, kad iššūkiai būna kur kas didesni, nei žmogaus galimybės pačiam su tuo susidoroti. Tokiais atvejais santykiai gali "užstrigti" kovų etape ilgiems  ir beprasmiams metams. Tad, jei jūsų santykiuose išryškėjo tokios bėdos, kaip smurtas, priklausomybės, itin stiprus pavydas, perdėta kontrolė, polinkis į savižudybę ir pan. - nesigėdinkit kreiptis profesionalios pagalbos - tikrai sutaupysit ir laiko, ir nervų, ir galbūt išgelbėsit santykius nuo skyrybų.

 3. Stabilumo laikotarpis

     Kai santykiuose atsiranda pagarba vienas kito skirtumams, prasideda trečiasis - stabilumo etapas. Tai lyg atpildas už kančias, patirtas antrame etape. Įtampa atslūgsta, nebelieka bandymų priversti viens kitą keistis. Meilė "grįžta" su naujom spalvom - su pagarba ir pasitikėjimu. Vėl atsiranda artumo jausmas, bet jau kitoks nei santykių pradžioje - brandesnis, su sveikesnėm ribom. Artumas, kuris "neatplėšia" nuo visų kitų reikalų.  

     Abu jaučiasi saugiai poroje - "mane priima tokį, koks esu". Abu jaučiasi laisvi būti savimi, ar net atrasti save iš naujo. Santykių išsaugojimui, regis, nebereikia tiek daug pastangų, todėl natūraliai atsiranda noro ir jėgų siekti savo asmeninių tikslų, pasinerti į mėgstamą veiklą, atnaujinti dažnesnį bendravimą su draugais ir pan. Kitaip tariant, "užnugaris" atrodo saugus (nes "mane vis tiek myli") ir dabar galima pasirūpinti savo poreikiais ir siekiais kitose gyvenimo srityse. 

     Aišku, šis etapas taip pat turi savų iššūkių. Svarbiausia būna atrast ir išlaikyti "sveiką atstumą".  Saugumo ir stabilumo jausmas be galo malonus, bet jis neskatina judėti į priekį. Ir neretai nutinka, kad dingsta noras stengtis dėl santykių. Juk ir taip viskas gerai, kam tuomet vargintis ir "ieškot to, ko nepametei"?..  Ima atrodyti, kad antra pusė "niekur nedings", nes myli tave su visais tavo trūkumais, kad jis ar ji gali palaukti, kol tu susitvarkysi savus reikalus. Ir taip abu partneriai per daug atitolsta vienas nuo kito, palikdami erdvės atsirasti "trečiam".  Arba gali būti kitas kraštutinumas - per didelis prisirišimas prie vienas kito. Partneriai tarsi susilieja vienas su kitu ir vengia bet kokių naujovių, kad tik nesugriauti stabilumo - bijo keistis, bijo naujų iššūkių, bet kokių naujų sukrėtimų. Bet kai pats "neaugi", neturi ką naujo įnešti į santykius. Ir tokie "užkonservuoti" santykiai ima "dusti". Atslenka nuobodulys, dėka kurio santykiai ima atrodyti nebe tokie jau ir vertingi. Ir ypatingai patrauklios vėl ima atrodyti pagundos iš šalies - juk naujas partneris - tai šansas vėl pajusti stiprius jausmus, pasijausti, kad esi "gyvas".  

     Vis tik, emociškai šis santykių etapas yra daug lengvesnis už antrąjį, ir skyrybų jame būna daug mažiau. Dauguma porų vis tik įveikia šį etapą atrasdamos naujas, abiem svarbias veiklas, kurios išsklaido nuobodulį ir neleidžia vienam nuo kito pernelyg atitolti.  Atsiradusi nauja bendra veikla reiškia, kad prasideda įsipareigojimų laikotarpis.

4. Įsipareigojimų laikotarpis

     Šiame etape du žmonės sąmoningai pasirenka būti vienas su kitu - žinodami visus kito trūkumus ir privalumus (štai kodėl tai yra įsipareigojimo laikotarpis). Paprastai tai reiškia, kad abu ir imasi kokio nors bendro svarbaus "projekto" (pvz., verslo kūrimo ar sąmoningo vaiko auginimo).  

     Praeitame etape abu galėjo įvertinti kiekvienas savo jėgas - ko galiu pasiekti, kai turiu stiprų "užnugarį" - t.y. partnerio palaikymą, pagarbą ir laisvę rinktis, ko noriu siekti savo gyvenime. Dabar atėjo metas, kai reikia pažiūrėti, ką galime nuveikti būdami komanda. Šiame etape atsiranda pasididžiavimas vienas kitu ir beveik virtuoziškas prisitaikymas vienas prie kito. Būtent dabar skirtumai daro santykius vertingesniais. Tai, ką kovų etape laikėm charakterio trūkumais, dabar gali patapti poros stipriosiomis savybėm.  

     Bendra veikla vienija, artumo jausmas tampa dar gilesnis - vis dažniau norisi stabtelti ir pasidžiaugti vienas kitu, pastebėjus vienas kitame naujus "niuansus". Kaip ir gerai išlaikytas vynas, santykiai darosi vis "skanesni".   

     Šiame laikotarpyje išbandymai būna labiau vidiniai, subtilūs, be ryškių dramų ar blaškymosi. Svarbieji "projektai" atneša nemažai naujų iššūkių - tenka save išbandyti naujuose vaidmenyse ir išlaikyti tarpusavio ryšį besikeičiant aplinkybėms.  Tenka naujai suvokti savo asmeninių ir poros galimybių ribas . Tačiau turbūt vienas didžiausių šio etapo iššūkių - išlaikyti augimą. T.y. sėkmingai pabaigus bendrus "projektus"  nesustoti,  o vėl kelti naujus tikslus ir judėti pirmyn.

 5. Palaimos etapas.

     Įsipareigojimų etapas atrodo pakankamai nuostabus, lyginant su visais praeitais, bet, pasirodo, gali būti ir dar geriau. Sėkmingai besidarbuojant komandoje, atrandant vis naujus bendrus tikslus, ateina momentas, kai santykiai tarsi išsiplečia už poros ribų. Žmonės ima jausti ne tik stiprų tarpusavio artumą, bet ir artumą su visu juos supančiu pasauliu. Ryškiausi šio etapo bruožai - gilus dėkingumas už kartu patiriamą laimę ir nuoširdus noras "atiduoti skolą" pasauliui.  Pora imasi kokios nors visuomeninės ar labdaringos veiklos, ar tiesiog, labai nepabėgdami iš savo aplinkos, altruistiškai daro nesuskaičiuojamus gerus darbus vien tam, kad šis pasaulis būtų geresnė vieta gyventi.  

     Kitaip tariant, laimės šiame etape būna tiek daug, kad ji nebesutelpa į dvi širdis ir liejasi per kraštus. Laimės pojūtis toks pats stiprus, kaip ir įsimylėjimo etape, tik ta laimė jau visai kitokia - ji brandi, sąmoninga ir užtarnauta. Tai laimė, kuri priklauso jau ne nuo "cheminių fejerverkų" smegenyse, bet nuo mokėjimo priimti realybę ir džiaugtis ja tokia, kokia yra. O atradus tokį neišsenkantį laimės šaltinį, neįmanoma ja nesidalinti. Todėl pasiekusios šį santykių etapą,  poros tiesiog spinduliuoja laimę iš savęs  ir "gydančiai" veikia aplinkinių santykius - vien pabuvę jų kompanijoje kiti žmonės ima jaustis laimingesni, tarsi užsikrečia jų ramybe, išmintim ir gyvenimo džiaugsmu. 

O dabar stabtelėkim ir pagalvokim -

 kuriame etape mes esame?

     Tikimybė, kad kartu nugyvensim ilgą ir gražų gyvenimą, priklauso nuo to, ar sugebėsime įveikti šio (dabartinio) etapo iššūkius.

     Jei suprasime kur esame ir kur link turime judėti, bus daug lengviau įveikti visus iškylančius sunkumus. Ir tam, kad būtumėm laimingi poroje, mums net nereikia laukti kol pasieksime palaimos etapą. Kiekvienas santykių laikotarpis atneša savo "porciją" laimės - jei tik neužstringam jame per ilgai vaikydamiesi iliuzijas. Tad, linkiu jums kantrybės, išminties ir mokėjimo džiaugtis kiekvienu santykių tarpsniu.