Kodėl karantinas taip nervina?
Pasaulis kraustosi iš proto dėl koronaviruso. Protingi specialistai
nuoširdžiai patarinėja, kaip "nepamesti galvos" - pasirodo tereikia
plauti rankas, sportuot namie, laikytis dienotvarkės ir mažiau žiūrėt
TV. Kai kurie dar paguodžia, kad nerimauti tokioje situacijoje yra
normalu...
O ką daryt, jei nepaisant to prakeikto rankų plovimo ir grikių pirkimo, tau vis tiek neramu? Jei tau jau "rauna stogą" nuo to sėdėjimo namie, nieko negalėjimo ir buvimo su šeimos nariais, kurie lyg susitarę, varo tave iš proto?
Kodėl mus taip nervina pokyčiai? Mūsų smegenys yra labai ribotos (nepaisant mūsų puikybės, kad neva esam protingiausi padarai šioj žemėj :) ). Smegenys net ir normaliomis sąlygom sunaudoja didžiają dalį mūsų kūno energijos. Ir taupumo sumetimais, jos įsigudrina daug procesų atlikinėti automatiškai. Kitaip tariant, mums nereikia susimąstyti prieš darant tai, kas mums yra įprasta - tai reiškia, kad nereikia sunaudoti papildomos energijos. Dėl savo smegenų ribotumo mes galime sau "leisti" tik nedidelį kiekį rimtesnių naujovių - kitaip mums nepakaks energijos. Todėl gamta "instaliavo" savotiškus saugiklius, kad patys savęs nesunaikintumėm. Visų pirma, tai didesnės naujovės mus baugina ir erzina - o tai stabdo nuo to, kad savo noru nesirinktumėm daug ir didelių permainų. Antras saugiklis - kad jei jau pakliuvom į permainų sūkurį, ir mūsų smegenims tenka dirbti pavojingai intensyviu režimu, jos stengiasi "atjungti" viską, kas nereikalinga - kad sumažinti energijos sąnaudas. (Štai kodėl streso metu sunku susikaupti, nedomina pomėgiai ir t.t.).
Kokią išvadą galim iš to padaryti? Deja, bet neturim galimybės išvengti šitos "naujovės" - koronaviruso ir karantino dėl jo. Tai duokim sau laiko viską "suvirškinti", neapsikraukim papildoma protine veikla. Mažesnis informacijos srautas - mažesnis ir krūvis. Leiskim sau pailsėt nuo aukštų reikalavimų sau - būti gerais darbuotojais ar vadovais, būt gerais sutuoktiniais ar tėvais ir pan. Supaprastinkim sau keliamas užduotis, pabandykim viską daryt etapais ir paeiliui. (Pritaikykim "skaldyk ir valdyk" principą savo kasdienei veiklai).
Antra priežastis, kodėl karantinas varo mus iš proto - tai, kad žmonės yra "bendruomeniniai" padarai. Bendravimas mums yra labai svarbus. Kažkada laukinėje gamtoje bendravimas buvo vienintelis būdas išlikti. Ir kaip prieštaringai turime jaustis, kad šį kartą dėl išlikimo reikia kaip tik atsiriboti, o ne bendrauti :) Visi instinktai prieštarauja... Mes tarsi kovojam prieš savo prigimtį, tad natūralu, kad jaučiamės nekaip. (Ačiū dievui, turim internetą, socialinius tinklus, telefonus, televiziją - ir tokiu būdu galim bent dalinai kompensuoti savo poreikį bendrauti vieniems su kitais)
Per tūkstančius metų, nuolat būdami bendruomenėje, išsiugdėme gebėjimą būti empatiškais - t.y. gebėjimą suprasti ir įsijausti vienas į kito jausmus. Mes labai greitai "užsikrečiam" vienas nuo kito nuotaikom. Ir dabar tai mums irgi truputėlį "kiša koją". Aplinkui dauguma įsitempę, suirzę, išsigandę... Kuo daugiau su tokiais žmonėm bendraujam, tuo labiau perimam tas emocijas. Ir tai veikia ne tik tiesiogiai bendraujant, bet ir žiūrint televiziją, bendraujant socialiniuose tinkluose ir pan. Šito "bandos jausmo" neatsikratysim net ir norėdami. Viskas ką galim padaryti, tai pasirinkti su kokia "banda" turėsim daugiau reikalų. Galim tiesiog sąmoningai privengti kalbėjimo ar žiūrėjimo į panikierius, ir stengtis daugiau bendrauti su ramiau ir pozityviau nusiteikusiais žmonėmis, žiūrėti ramesnius filmus, laidas ir t.t..
Na, o dabar pažvelkim dar giliau. Ne tik "bandos jausmas" kaltas dėl to, kad mes taip jautriai reaguojam į šią situaciją - "bandos jausmas" t i k s u s t i p r i n a tai, ką mes jaučiame kiekvienas atskirai. Visi tie įvykiai išjudino mumyse tai, ką įprastam gyvenime laikome "po devyniais užraktais" - mirties baimę (ar baimę prarasti savo gyvenimo kontrolę). Ir tai yra trečioji priežastis, kodėl "einame iš proto" dėl karantino. Įprastam gyvenime su mirties baimėm būnam priversti susidurti itin retai - na, tarkim susirgę sunkia liga, numirus artimajam, patekus į autoavariją ar apiplėšimą ir pan. Tiesą sakant, psichologiškai esame truputį "išlepę". Mes įpratome gyventi saugiai, kai galim numatyti ne vieną dieną į priekį, o net kelis metus. Drąsiai imame kreditus, gyvename į skolą, atidėliojam svarbius sprendimus. Mes išpuikome, manydami, kad viską galime valdyti. Susikūrėme sau saugaus pasaulio iliuziją, kur viską galima valdyti vienu išmaniojo telefono mygtuko spustelėjimu. Mums atrodė, kad mes lyg neliečiamieji - gyvenam sočioj ir saugioj Europoje, ne "tais laikais", ir visos negandos, tokios kaip karai, ligos, teroristai, badas ir pan. turi savaime mus apeiti. Žodžiu, susikūrėm sau saugumo iliuziją, kuri dabar braška per visas siūles. Baimė numirti iš pasąmonės gelmių kyla į viršų ir tempia paskui save dar virtinę smulkesnių, bet irgi labai svarbių baimių - baimes likti be maisto, darbo, be galimybės pramogauti, bendrauti, būti sėkmingu, pripažintu ir pan. (O kai komandoj "dirba" sunki patirtis ir įaudrinta vaizduotė, tai tų baimių sąrašas patampa beveik begalinis...). Jei vis dar bandome išvengti tiesioginės akistatos su tomis baimėmis, tai kaip garas iš uždengto puodo ima veržtis susierzinimas ir pyktis (arba įvairios fobijos, panikos priepuoliai, padidėjęs nerimas, nemigos ir pan.) Mirties baimė yra viena iš stipriausių, kokios gali egzistuoti žmogaus psichikoje (jau nekalbant apie tai, kad ji dar amžiais tempia paskui save ir savo "kolegas" - kitas mūsų baimes). Ir, deja, rankų plovimas, sportavimas namie ir kiti panašūs rutininiai dalykai kovoje su tokiomis baimėmis nelabai padeda. (Arba "padeda" kaip tam anekdote: " - Daktare, argi purvo vonios nuo vėžio padeda? - Ne, nuo vėžio nepadės, bet prie žemės priprasi..."). Nepadeda ir paviršinis pozityvumas, saujom ryjami raminamieji, alkoholis, seksas - visa tai leidžia užsimiršti tik trumpam...
Kas padeda? Auksinių receptų, deja, nėra. Kiekvienas žmogus atranda savo būdą, savo asmeninį santykį su mirtimi. Ir tai įmanoma kiekvienam žmogui. Visų pirma reikia savo baimių neignoruoti, neapsimetinėti nuolatos, kad jų nėra - reikia sustoti ir pabandyti pažvelgti savo baimei į akis. Nėra nieko baisiau už baimę. Mirties baimė daug baisesnė už pačią mirtį. Ir nėra geresnio būdo auginti baimei - kaip bėgimas nuo tos baimės. Baimė mus valdo tol, kol leidžiam jai veikti "iš už nugaros" - iš pasąmonės. Kai atsisukam ir aiškiai pamatom savo baimę - tuomet jau mes ją valdom, o ne ji mus, tuomet mes diktuojam "žaidimo taisykles" (Ir pykčio ar panikos protrūkiai dingsta lyg nebuvę... :) )
Galų gale, mirties baimės ir nereikia iki galo "įveikti", nereikia jos visai atsikratyti - ji garantuoja mūsų išlikimą. Mums reikia išmokti su ja susigyventi. Ir vienas iš geriausių būdų tai padaryti - tai įprasminti savo gyvenimą. Nes labiausiai numirti bijo tie, kas "taip ir negyveno" iš tikrųjų. Ir tam, kad suteikti savo gyvenimui prasmę nebūtina nuveikti kažką didingo. Dažnai pakanka tiesiog jausti, kad esi kažkam naudingas. Dar vienas iš būdų "susidraugauti" su savo mirties baime - atsisakyt iliuzijos, kad esi visagalis (tarsi nemirtingas), kad gali viską kontroliuot ir kad viskas gyvenime priklauso nuo tavo pasirinkimų. Kai suvoki, kad pasaulyje yra galingesnių jėgų nei tu pats (ir nesvarbu, kaip jas vadinsi - dievu, likimu, kosmine energija, sutapimais ar dar kažkuo) - tu nustoji taip smarkiai bijoti padaryti lemtingą klaidą, sumažini tave slegiančią perdėtą atsakomybę. Tiesiog suvoki, kad gyvenimas yra toks - ne visada patogus, teisingas ar saugus - ir imi gyventi šia diena. Ne, tai nereiškia, kad nustoji planuot į ateitį - tiesiog suvoki, kad tavo planai yra tik planai, kad jie neabsoliutūs, kad jie gali sugriūti, pasikeisti. Kitaip tariant, esi moraliai pasiruošęs bet kokiems pokyčiams. Tuomet tie pokyčiai (kokie jie bebūtų) neišmuša tavęs taip smarkiai iš vėžių. Kai suvoki, kad nesi "visagalis" ir negali žinoti ateities, nebesureikšmini savo lakios vaizduotės vaisių - nebeužsiciklini su mintimis "kas būtų, jeigu būtų", o stengiesi kuo sąmoningiau išgyventi tai, kas vyksta su tavim "čia ir dabar", kad nepražiopsotum to, ką geriausio gali gauti iš gyvenimo dabar.
Tai ir pasižiūrėkim, kas vyksta čia ir dabar. Kodėl dabar, kai netikėtų įvykių dėka esu privertas nuolatos būti su pačiais artimiausiais, esu toks susierzinęs ir nelaimingas? Va čia teks vėl pažvelgti tiesai į akis... Dalykas, kuris turbūt labiausiai gali mus erzinti būnant karantine - tai ... mes patys. Karantinas - tai laikas, kai priverstinai liekam patys su savimi ir su savo artimiausiais. Savo įprastame gyvenime mes esam įsigudrinę tiesiog virtuoziškai vienas nuo kito bėgti. Mes pabėgam vienas nuo kito į darbus, mokyklas ir darželius. Pabėgam į susitikimus su draugais ir pažįstamais. Vakarais pabėgam vienas nuo kito pasinaudodami internetu ar televizija, pasiteisindami buities darbais. Per atostogas lyg ir būnam drauge (ta proga dažniau ir pykstamės), bet vis tiek mūsų dėmesys būna labiau nukreiptas į gražius gamtovaizdžius, naujas pramogas ir pan. Ir gaunasi taip, kad gyvendami vienuose namuose, mes beveik visiškai neturime laiko pabūti kartu. Tas netikėtai užgriuvęs karantinas iš tikrųjų tik atėmė iš mūsų kelis būdus kaip pabėgti vienam nuo kito. Ir dabar "visu gražumu" pamatom tai, nuo ko visą tą laiką bėgom - visas įsisenėjusias santykių problemas, erzinančias vienas kito savybes ir t.t. Užuot sustoję ir sprendę tas bėdas, kai jos tik atsirado, mes bėgom ir užleidom situaciją. Pasirodo, kad mūsų santykių "darže" priaugo daug "piktžolių" - ir aišku tai erzina, naivu būtų tikėtis džiugių jausmų - "ravėt" juk nieks nemėgsta... Bet, kita vertus, kada dar bus tinkamesnis metas padaryti santykių "reviziją"? Galbūt likimas mums, nesusipratėliams, bando įbrukti išties naudingą dovaną - galimybę išgelbėti santykius, kol dar galutinai nesame praradę ryšio vienas su kitu? Juk jei kažkas mus vis dar erzina, tai reiškia, kad tam "kažkam" vis dar nesam abejingi ;)
O ką daryt, jei nepaisant to prakeikto rankų plovimo ir grikių pirkimo, tau vis tiek neramu? Jei tau jau "rauna stogą" nuo to sėdėjimo namie, nieko negalėjimo ir buvimo su šeimos nariais, kurie lyg susitarę, varo tave iš proto?
Pabandykim patyrinėti - kodėl gi tas karantinas mus taip nervina?
Visų pirma dėl to, kad tai yra didelis pokytis. Turbūt didžiąją daugumą žmonių suerzina netikėti pokyčiai. Net ir laukti ar planuoti pokyčiai mus vargina (o tuo pačiu ir erzina) - tereikia prisiminti, kaip jaučiamės pirmomis dienomis naujam darbe, arba po intensyvios veiklos staiga išvykus atostogauti. Gyvenimo tempo, būdo pasikeitimas mus daugiau ar mažiau išmuša iš vėžių. O kai tas pasikeitimas dar ir netikėtas, tai persiorientuoti būna dar sunkiau - nes mes nebuvome "moraliai pasiruošę". Dar sunkiau pasidaro, kai nuolat girdime prieštaringą informaciją - mūsų smegenys turi nuolat bandyt persiorientuoti - tai nusiraminti, kad viskas ne taip jau ir blogai (pvz., kad dauguma žmonių perserga lengva forma), tai vėl įsitempti (vėl naujas susirgęs žmogus, vėl nauji apribojimai ir t.t.). Kuo įdėmiau stebim žiniasklaidą, tuo didesnį krūvį patiriam.
Kodėl mus taip nervina pokyčiai? Mūsų smegenys yra labai ribotos (nepaisant mūsų puikybės, kad neva esam protingiausi padarai šioj žemėj :) ). Smegenys net ir normaliomis sąlygom sunaudoja didžiają dalį mūsų kūno energijos. Ir taupumo sumetimais, jos įsigudrina daug procesų atlikinėti automatiškai. Kitaip tariant, mums nereikia susimąstyti prieš darant tai, kas mums yra įprasta - tai reiškia, kad nereikia sunaudoti papildomos energijos. Dėl savo smegenų ribotumo mes galime sau "leisti" tik nedidelį kiekį rimtesnių naujovių - kitaip mums nepakaks energijos. Todėl gamta "instaliavo" savotiškus saugiklius, kad patys savęs nesunaikintumėm. Visų pirma, tai didesnės naujovės mus baugina ir erzina - o tai stabdo nuo to, kad savo noru nesirinktumėm daug ir didelių permainų. Antras saugiklis - kad jei jau pakliuvom į permainų sūkurį, ir mūsų smegenims tenka dirbti pavojingai intensyviu režimu, jos stengiasi "atjungti" viską, kas nereikalinga - kad sumažinti energijos sąnaudas. (Štai kodėl streso metu sunku susikaupti, nedomina pomėgiai ir t.t.).
Kokią išvadą galim iš to padaryti? Deja, bet neturim galimybės išvengti šitos "naujovės" - koronaviruso ir karantino dėl jo. Tai duokim sau laiko viską "suvirškinti", neapsikraukim papildoma protine veikla. Mažesnis informacijos srautas - mažesnis ir krūvis. Leiskim sau pailsėt nuo aukštų reikalavimų sau - būti gerais darbuotojais ar vadovais, būt gerais sutuoktiniais ar tėvais ir pan. Supaprastinkim sau keliamas užduotis, pabandykim viską daryt etapais ir paeiliui. (Pritaikykim "skaldyk ir valdyk" principą savo kasdienei veiklai).
Antra priežastis, kodėl karantinas varo mus iš proto - tai, kad žmonės yra "bendruomeniniai" padarai. Bendravimas mums yra labai svarbus. Kažkada laukinėje gamtoje bendravimas buvo vienintelis būdas išlikti. Ir kaip prieštaringai turime jaustis, kad šį kartą dėl išlikimo reikia kaip tik atsiriboti, o ne bendrauti :) Visi instinktai prieštarauja... Mes tarsi kovojam prieš savo prigimtį, tad natūralu, kad jaučiamės nekaip. (Ačiū dievui, turim internetą, socialinius tinklus, telefonus, televiziją - ir tokiu būdu galim bent dalinai kompensuoti savo poreikį bendrauti vieniems su kitais)
Per tūkstančius metų, nuolat būdami bendruomenėje, išsiugdėme gebėjimą būti empatiškais - t.y. gebėjimą suprasti ir įsijausti vienas į kito jausmus. Mes labai greitai "užsikrečiam" vienas nuo kito nuotaikom. Ir dabar tai mums irgi truputėlį "kiša koją". Aplinkui dauguma įsitempę, suirzę, išsigandę... Kuo daugiau su tokiais žmonėm bendraujam, tuo labiau perimam tas emocijas. Ir tai veikia ne tik tiesiogiai bendraujant, bet ir žiūrint televiziją, bendraujant socialiniuose tinkluose ir pan. Šito "bandos jausmo" neatsikratysim net ir norėdami. Viskas ką galim padaryti, tai pasirinkti su kokia "banda" turėsim daugiau reikalų. Galim tiesiog sąmoningai privengti kalbėjimo ar žiūrėjimo į panikierius, ir stengtis daugiau bendrauti su ramiau ir pozityviau nusiteikusiais žmonėmis, žiūrėti ramesnius filmus, laidas ir t.t..
Na, o dabar pažvelkim dar giliau. Ne tik "bandos jausmas" kaltas dėl to, kad mes taip jautriai reaguojam į šią situaciją - "bandos jausmas" t i k s u s t i p r i n a tai, ką mes jaučiame kiekvienas atskirai. Visi tie įvykiai išjudino mumyse tai, ką įprastam gyvenime laikome "po devyniais užraktais" - mirties baimę (ar baimę prarasti savo gyvenimo kontrolę). Ir tai yra trečioji priežastis, kodėl "einame iš proto" dėl karantino. Įprastam gyvenime su mirties baimėm būnam priversti susidurti itin retai - na, tarkim susirgę sunkia liga, numirus artimajam, patekus į autoavariją ar apiplėšimą ir pan. Tiesą sakant, psichologiškai esame truputį "išlepę". Mes įpratome gyventi saugiai, kai galim numatyti ne vieną dieną į priekį, o net kelis metus. Drąsiai imame kreditus, gyvename į skolą, atidėliojam svarbius sprendimus. Mes išpuikome, manydami, kad viską galime valdyti. Susikūrėme sau saugaus pasaulio iliuziją, kur viską galima valdyti vienu išmaniojo telefono mygtuko spustelėjimu. Mums atrodė, kad mes lyg neliečiamieji - gyvenam sočioj ir saugioj Europoje, ne "tais laikais", ir visos negandos, tokios kaip karai, ligos, teroristai, badas ir pan. turi savaime mus apeiti. Žodžiu, susikūrėm sau saugumo iliuziją, kuri dabar braška per visas siūles. Baimė numirti iš pasąmonės gelmių kyla į viršų ir tempia paskui save dar virtinę smulkesnių, bet irgi labai svarbių baimių - baimes likti be maisto, darbo, be galimybės pramogauti, bendrauti, būti sėkmingu, pripažintu ir pan. (O kai komandoj "dirba" sunki patirtis ir įaudrinta vaizduotė, tai tų baimių sąrašas patampa beveik begalinis...). Jei vis dar bandome išvengti tiesioginės akistatos su tomis baimėmis, tai kaip garas iš uždengto puodo ima veržtis susierzinimas ir pyktis (arba įvairios fobijos, panikos priepuoliai, padidėjęs nerimas, nemigos ir pan.) Mirties baimė yra viena iš stipriausių, kokios gali egzistuoti žmogaus psichikoje (jau nekalbant apie tai, kad ji dar amžiais tempia paskui save ir savo "kolegas" - kitas mūsų baimes). Ir, deja, rankų plovimas, sportavimas namie ir kiti panašūs rutininiai dalykai kovoje su tokiomis baimėmis nelabai padeda. (Arba "padeda" kaip tam anekdote: " - Daktare, argi purvo vonios nuo vėžio padeda? - Ne, nuo vėžio nepadės, bet prie žemės priprasi..."). Nepadeda ir paviršinis pozityvumas, saujom ryjami raminamieji, alkoholis, seksas - visa tai leidžia užsimiršti tik trumpam...
Kas padeda? Auksinių receptų, deja, nėra. Kiekvienas žmogus atranda savo būdą, savo asmeninį santykį su mirtimi. Ir tai įmanoma kiekvienam žmogui. Visų pirma reikia savo baimių neignoruoti, neapsimetinėti nuolatos, kad jų nėra - reikia sustoti ir pabandyti pažvelgti savo baimei į akis. Nėra nieko baisiau už baimę. Mirties baimė daug baisesnė už pačią mirtį. Ir nėra geresnio būdo auginti baimei - kaip bėgimas nuo tos baimės. Baimė mus valdo tol, kol leidžiam jai veikti "iš už nugaros" - iš pasąmonės. Kai atsisukam ir aiškiai pamatom savo baimę - tuomet jau mes ją valdom, o ne ji mus, tuomet mes diktuojam "žaidimo taisykles" (Ir pykčio ar panikos protrūkiai dingsta lyg nebuvę... :) )
Galų gale, mirties baimės ir nereikia iki galo "įveikti", nereikia jos visai atsikratyti - ji garantuoja mūsų išlikimą. Mums reikia išmokti su ja susigyventi. Ir vienas iš geriausių būdų tai padaryti - tai įprasminti savo gyvenimą. Nes labiausiai numirti bijo tie, kas "taip ir negyveno" iš tikrųjų. Ir tam, kad suteikti savo gyvenimui prasmę nebūtina nuveikti kažką didingo. Dažnai pakanka tiesiog jausti, kad esi kažkam naudingas. Dar vienas iš būdų "susidraugauti" su savo mirties baime - atsisakyt iliuzijos, kad esi visagalis (tarsi nemirtingas), kad gali viską kontroliuot ir kad viskas gyvenime priklauso nuo tavo pasirinkimų. Kai suvoki, kad pasaulyje yra galingesnių jėgų nei tu pats (ir nesvarbu, kaip jas vadinsi - dievu, likimu, kosmine energija, sutapimais ar dar kažkuo) - tu nustoji taip smarkiai bijoti padaryti lemtingą klaidą, sumažini tave slegiančią perdėtą atsakomybę. Tiesiog suvoki, kad gyvenimas yra toks - ne visada patogus, teisingas ar saugus - ir imi gyventi šia diena. Ne, tai nereiškia, kad nustoji planuot į ateitį - tiesiog suvoki, kad tavo planai yra tik planai, kad jie neabsoliutūs, kad jie gali sugriūti, pasikeisti. Kitaip tariant, esi moraliai pasiruošęs bet kokiems pokyčiams. Tuomet tie pokyčiai (kokie jie bebūtų) neišmuša tavęs taip smarkiai iš vėžių. Kai suvoki, kad nesi "visagalis" ir negali žinoti ateities, nebesureikšmini savo lakios vaizduotės vaisių - nebeužsiciklini su mintimis "kas būtų, jeigu būtų", o stengiesi kuo sąmoningiau išgyventi tai, kas vyksta su tavim "čia ir dabar", kad nepražiopsotum to, ką geriausio gali gauti iš gyvenimo dabar.
Tai ir pasižiūrėkim, kas vyksta čia ir dabar. Kodėl dabar, kai netikėtų įvykių dėka esu privertas nuolatos būti su pačiais artimiausiais, esu toks susierzinęs ir nelaimingas? Va čia teks vėl pažvelgti tiesai į akis... Dalykas, kuris turbūt labiausiai gali mus erzinti būnant karantine - tai ... mes patys. Karantinas - tai laikas, kai priverstinai liekam patys su savimi ir su savo artimiausiais. Savo įprastame gyvenime mes esam įsigudrinę tiesiog virtuoziškai vienas nuo kito bėgti. Mes pabėgam vienas nuo kito į darbus, mokyklas ir darželius. Pabėgam į susitikimus su draugais ir pažįstamais. Vakarais pabėgam vienas nuo kito pasinaudodami internetu ar televizija, pasiteisindami buities darbais. Per atostogas lyg ir būnam drauge (ta proga dažniau ir pykstamės), bet vis tiek mūsų dėmesys būna labiau nukreiptas į gražius gamtovaizdžius, naujas pramogas ir pan. Ir gaunasi taip, kad gyvendami vienuose namuose, mes beveik visiškai neturime laiko pabūti kartu. Tas netikėtai užgriuvęs karantinas iš tikrųjų tik atėmė iš mūsų kelis būdus kaip pabėgti vienam nuo kito. Ir dabar "visu gražumu" pamatom tai, nuo ko visą tą laiką bėgom - visas įsisenėjusias santykių problemas, erzinančias vienas kito savybes ir t.t. Užuot sustoję ir sprendę tas bėdas, kai jos tik atsirado, mes bėgom ir užleidom situaciją. Pasirodo, kad mūsų santykių "darže" priaugo daug "piktžolių" - ir aišku tai erzina, naivu būtų tikėtis džiugių jausmų - "ravėt" juk nieks nemėgsta... Bet, kita vertus, kada dar bus tinkamesnis metas padaryti santykių "reviziją"? Galbūt likimas mums, nesusipratėliams, bando įbrukti išties naudingą dovaną - galimybę išgelbėti santykius, kol dar galutinai nesame praradę ryšio vienas su kitu? Juk jei kažkas mus vis dar erzina, tai reiškia, kad tam "kažkam" vis dar nesam abejingi ;)
