NEMATOMOS SIENOS MANO GALVOJE arba KODĖL MAN NUOLATOS NESISEKA?

     Man dažnai tenka konsultuoti žmones, kurie savo gyvenime pasijaučia lyg labirinte, iš kurio negali ištrūkti. Atrodo ir pats žmogus geras, protingas, jautrus, darbštus, ir stengiasi kaip gali - o vis atsitrenkia į kažkokią nematomą sieną -  ir nė žingsnio toliau. Kam karjera nesiseka taip, kaip turėtų (turint omeny įdedamas pastangas), kam santykiai nuolat griūva... Atkaklesni žmonės bando stengtis dar labiau, siekia savo tikslo bet kokia kaina. Tik tie  bandymai  baigiasi pervargimu, "sudegimu" ir beviltiškumu. Lyg trankytum galva į sieną.

     Kas tos nematomos sienos, neleidžiančios mums ištrūkti?

     Tai įsitikinimai.  Mes patys apibrėžiam savo gyvenimo ribas, pasistatom savotiškas sienas. Įsitikinimai ir yra tos ribos - tai ką mes laikom įmanomu, o ką neįmanomu, kas mums atrodo teisinga, leistina, gerai, o kas pavojinga, kvaila ar beprasmiška. Būtent nuo įsitikinimų  priklauso tai, kaip mes elgiamės, kokį gyvenimo būdą pasirenkam.

     Kitaip tariant, įsitikinimai - tai mūsų pačių susigalvotos taisyklės, kuriomis mes bandome paaiškinti gyvenimą. Tai išvados, kurias mes padarėm apie šį pasaulį būdami dar visai maži. Mes stebėjom kas vyksta aplink ir su savo vaikiška galvele bandėm perprasti "žaidimo taisykles" - kas, kaip ir kodėl čia vyksta. Ir iš to susiformavo mūsų įsitikinimai, kuriais vadovaujamės visą likusį savo gyvenimą. Gal dėl to, kad tie įsitikinimai atsirado taip anksti (kai kurie dar net tada, kai nemokėjom kalbėti), mes net nesusimąstom, jog juos turim (ir kokius turim). Mums atrodo, kad tie subjektyvūs (asmeniški) įsitikinimai ir yra realybė. Ir mes aklai jais vadovaujamės.

     O kokie tie įsitikinimai gali būti, jei jie atsirado ankstyvoj vaikystėj - tuomet, kai dar nesugebėjom mąstyti kaip suaugę? Tie įsitikinimai, švelniai tariant, keistoki. Tai vaikiškos galvelės išvados... O vaikų mąstymas labai skiriasi nuo suaugusių. Jie visai kitaip suvokia priežasties ir pasekmės ryšį, kitaip supranta kas realu, o kas ne (pvz. šventai tiki stebuklais), daug ką priima tiesmukai. Tarkim, jei tėtis dažnai vaiką aprėkia už triukšmavimą (jo paties žodžiais), tai vaikas tais žodžiais ir patiki. Jis padaro išvadą, kad jei nori, jog tave mylėtų, reikia būti tyliu ir nepastebimu. Ir ima stengtis būti nepastebimu - visam gyvenimui tampa tyleniu, intravertu, bijančiu bendrauti žmogumi. Nes vaikui nėra nieko svarbiau už buvimą mylimu. Čia jau tokia evoliucijos "dovanėlė" mūsų psichikai. Žmonių jaunikliai negali išgyventi be suaugusiųjų pagalbos. Todėl kiekvienam vaikui būti mylimu yra gyvybės ar mirties klausimas. Jei manęs nemylės - manim nesirūpins ir aš numirsiu - štai kas yra užkoduota kiekvieno vaiko smegenyse.

     Suaugusiam žmogui nėra tokios būtinybės būti mylimu nėra.  Aišku, malonu kai tave myli, bet jei ir nemylės - tu dėl to nenumirsi. Bet mes, nė nesusimąstydami, atsinešam savo įsitikinimų rinkinį iš ankstyvos vaikystės, ir vadovaujamės jais, lyg jie būtų gryniausia tiesa. Ir vis bandome išvengti problemų dar prieš joms atsirandant - nors tam išeikvojam dešimt kart daugiau jėgų, nei kad jų reikėtų tai problemai išspręsti (jei ji vistik atsirastų).  Užsikraunam kalnus darbų, pareigų, išsekinam save iki negalėjimo - ir tik dėl tų "nematomų" įsitikinimų... Ir tiesą sakant, mes net ne tiek pavargstam nuo tų darbų, kiek nuo vidinės įtampos dėl jų - mums visi tie darbai atrodo MIRTINAI SVARBŪS. Mes neriamės iš kailio, kad tik visiems įtikti, kad tik visi mus mylėtų, kad tik niekas neatstumtų - LYG NUO TO PRIKLAUSYTŲ MŪSŲ GYVYBĖ.

     Negana to, laikui bėgant, mes vis labiau įsitikinam tų įsitikinimų "teisingumu". Čia mums padeda kita bedražmogiška savybė - selektyvus dėmesys. Tiesiog greičiau pastebim tai, kas mums aktualu ir ignoruojam visa kita. Čia tie atvejai, kai įsigiji šuniuką ir paskui visur pradedi matyti žmones, nuotraukas, filmus su tos pačios veislės šunimis. Arba nusiperki automobilį ir staiga pastebi, kad gatvės "pilnos" tokio pačio modelio automobilių. Susilauki vaikelio ir atrodo aplink tik ir matai žmones su vežimėliais. Tiesą sakant, tie šunys, automobiliai ar vežimėliai ir taip buvo, bet tu juos ėmei pastebėti labiau tuomet, kai tai tau pasidarė aktualu. Ir dėl tos pačios priežasties, mes labai greit pastebim "įrodymus", kurie patvirtina mūsų įsitikinimus (ir ignoruojam tuos, kurie paneigia). Ir čia užburtas ratas užsidaro: mes vis stipriau įtikim savo įsitikinimų teisingumu ir vis dažniau elgiamės pagal juos. O poelgiai turi savo pasekmes. Kuo dažniau taip elgiamės, tuo daugiau gaunam pasekmių  pateisinančių mūsų įsitikinimus. T.y. įsitikinimai kyla iš vienaip ar kitaip suprastos patirties, ir tuo pačiu įtikinimai nulemia tolimesnę mūsų patirtį. (Pvz., jei tikiu, kad esu nevykėlė, tai pastebiu vien savo nesėkmes ir dėl to vis labiau įsitikinu, kad esu nevykėlė. O su tokiu įsitikinimu, aš nepasitikiu savim, bijau - ir per tai realiai patiriu daugiau nesėkmių).

     Taigi, dalis mūsų įsitikinimų, atsineštų iš vaikystės, verčia mus elgtis taip, kaip tikrai nederėtų. Įsitikinimai, kurie priverčia mus "deginti" save ir griauti savo gyvenimą. Jie seni ir labai stiprūs. Juos įveikti įmanoma tik tada, kai pavyksta juos ištraukti į sąmonės šviesą. Mes negalime jų atsikratyti tol, kol jie lieka mums nematomi. Kai juos pamatome, kai galime aiškiai suformuluoti ir įvardinti - tuomet jie netenka savo galios. Tuomet gyvenime staiga ima "sektis" - nes tiesiog nebelieka tos nematomos "sienos", į kurią iki šiol "trankėme galvą".

     Tik bėda, kad nėr taip lengva tuos įsitikinimus pastebėti. Mes prie jų pripratę, kaip prie savo ūgio - ir nepastebim jų tol, kol netikėtai "neatsitrenkiam galva į staktą" - t.y. kol gyvenime neiškyla rimtų problemų dėl tų įsitikinimų.  O net ir iškilus problemom, mes pirmiausiai ieškom "kaltininkų" aplinkoj (tuom dažniausiai dar labiau sustiprindami savo įsitikinimus), užuot pradėję tyrinėti save. Bet nenusiminkit - tai nėra padėtis be išeities. Čia tik mums patiems sunku pamatyti savo įsitikinimus. O svetimus įsitikinimus pastebėt kur kas lengviau. Štai kuo gali būti naudingi  pokalbiai su psichologu ar kitu įžvalgiu žmogum.

     Tad, jei jaučiat, kad gyvenime nuolat atsiremiat į nematomą sieną - nesidrovėkit ir kreipkitės pagalbos ;)