Kokia tikimybė, kad jūsų porai pavyks išvengti skyrybų?

 KAIP IŠGYVENTI SKYRYBAS?   

          Kartais skyrybos būna tiesiog neišvengiamos. Galbūt dėl to, kad tave paliko. Galbūt dėl to, kad šitie santykiai ėmė kelti grėsmę tavo sveikatai ar net gyvybei. Galbūt dėl to, kad tavo žmogus per giliai įklimpo į kokią nors priklausomybę. Galbūt dėl neištikimybės. Galbūt dėl to, kad taip ir nesugebėjot vienas prie kito prisitaikyt. O gal dėl dar kažko svarbaus. Kartais sužlunga net ir patys atkakliausi bandymai išgelbėt santykius. Tuomet neišvengiamai ateina nervingas ir skausmingas skyrybų laikotarpis. Laikotarpis, kurį, nori ar nenori, tenka išgyventi.  

          Neskausmingų skyrybų nebūna. Ir nesvarbu, kas buvo skyrybų iniciatorius, nesvarbu ar tai buvo galima numatyti, nesvarbu, kad galbūt jau laukia naujas žmogus. Jei jau prisirišai prie žmogaus, jei myli (ar bent mylėjai), tai skiriantis tau neišvengiamai skaudės. Negana jausmų ir minčių maišaties, visas gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Keičiasi gyvenama vieta, laisvalaikis, santykiai su vaikais ir kitais artimaisiais, keičiasi draugų ratas, buities ir laisvalaikio įpročiai, finansinis saugumas, ateities planai... Tai visa lavina pokyčių, ir natūralu, kad tai sukelia didžiulį stresą.

          Neretai skyrybas išgyvenantys žmonės ima abejoti savo jausmų "normalumu" - išsigąsta jų stiprumo ir galimų pasekmių." Kodėl aš taip galvoju/jaučiuosi? Kodėl mano nuomonė taip greitai kaitaliojasi? Kodėl man taip sunku? Gal aš kraustausi iš proto? Gal man depresija ar kokia kita liga?" Visi šie klausimai nuolat sukasi galvoje, keldami dar didesnę įtampą. Skyrybų pradžioje gali atrodyti, kad skausmas tęsis amžinai, ypač jei skyrybos užklupo netikėtai. Bet dažniausiai žmonėms prireikia maždaug metų - dvejų, iki kol skyrybų skausmas atslūgsta tiek, kad nebetrukdo gyventi. Tad, kad ir koks sudėtingas šis gyvenimo etapas bebūtų, jis netruks amžinai.  

          Kartais vien žinojimas, kad kiti žmonės išgyvena panašius jausmus, padeda pasijusti saugiau ir stabiliau. Deja, kai pats skiriesi, ne visada gali surasti panašaus likimo žmonių, su kuriais galėtum atvirai pasikalbėti (juk dauguma žmonių yra linkę slėpti nemalonius išgyvenimus). Man, savo kabinete, gan dažnai tenka susidurti su tokiomis patirtimis. Todėl pabandžiau šiek tiek apibendrinti tas patirtis ir sudėlioti šiokią tokią "sistemą". (Žinoma, nereiktų visko suabsoliutinti - kiekvienas žmogus skyrybas išgyvena individualiai. Bet, nepaisant individualių skirtumų, yra bendri bruožai, būdingi daugumai besiskiriančiųjų).  

          Taigi, emocinį skyrybų išgyvenimą galima suskirstyti į tris etapus: neigimo, stiprių jausmų ir susitaikymo. Toliau aš pabandysiu apžvelgti šiuos etapus, papasakoti kas jiems yra būdinga ir kaip galima būtų sau bent šiek tiek padėti.

1. Neigimas

          Tai yra atsisakymas priimti realybę, vienoks ar kitoks melavimas sau. Etapas, kai mintyse dar nesiskiri, vis dar tiki, kad esi poroj. Tu matai "pavojaus signalus", bet ignoruoji juos. Tarkim pastebi, kad tavo žmogus ėmė užsibūti darbe, su kažkuo nuolat susirašinėja, slepia telefoną, elgiasi šaltai ar perdėtai lipšniai ir pan. Bet nenori tikėti, kad tai tikrai neištikimybė, bandai sau meluoti ir įtikėti, kad gal čia dėl nuovargio, padidėjusio darbo krūvio ar dar ko nors. Arba, kai po daugybės konfliktų, kurie kažkaip "praeidavo", žmogus staiga pareiškia, kad nori skirtis, o tu vis dar bandai tikėti, kad jis "apsigalvos", "bus kaip visada", "palakstys ir pareis" ir pan.  

          Kartais būna, kad išgirdus apie norą skirtis, žmogus nesureaguoja niekaip - jo jausmai tarsi pradingsta, atrodo,kad jam tarsi vis vien. Nors, tiesą sakant, giliai viduje kirba itin stiprus nerimas, kurio labai nesinori "pamatyti". (Jei tokia būsena užsitęsia ilgėliau - nerimas dažnai prasiveržia pykčio priepuoliais ant niekuo dėtų artimųjų, įvairiomis somatinėmis (kūno) ligomis, nemiga, panikos priepuoliais, nuolatiniu nuovargiu ir pan.) 

          Neigimas yra apsauginė psichikos funkcija. Mes taip tarsi bandome apsisaugoti nuo netikėto didžiulio smūgio, tarsi sušvelninam jį ištęsdami situaciją laike. Deja, toks realybės slopinimas išeikvoja daug energijos, todėl negali ilgai tęstis.   

          Šiame etape labai sau padėti nepavyks, nes visų pirma atrodo, kad skyrybos neegzistuoja ir dėl to nekyla jausmų audrų. Vienintelis stiprus jausmas, kuris būna šiame etape - tai nerimas, deja, ir tas ne visada būna pastebimas. Bet jei jau pavyko pastebėti nerimą, tuomet pasistenk jo neignoruoti, bet atvirkščiai - ištraukti jį į sąmonės paviršių ir... išnaudoti. (Taip, taip, nerimas yra stipri varomoji jėga ir jį galima išnaudoti!) Nelaikyk nerimo savyje - išsikalbėk su patikimu žmogumi arba, blogiausiu atveju, išrašyk visas savo neramias mintis ant popieriaus lapo. Tai padės tau aiškiau suvokti situaciją ir sumažins įtampą, nes stipriausiai veikia (ir kenkia) neįsisąmonintas nerimas. 

          Galbūt vertėtų persižiūrėti savo vertybes ir prioritetus - ar nėra šitie santykiai pernelyg sureikšminti ir užgožiantys kitas gyvenimo sferas. (Juk netekti dalies savo gyvenimo, nors ir labai svarbios, vis tik yra lengviau pakeliama, nei netekti "viso savo gyvenimo".) Galbūt dar pavyks suspėti atrasti savo gyvenime kitus dalykus suteikiančius džiaugsmo ir darančius gyvenimą prasmingesniu. Savo pomėgių, įkvepiančių veiklų, savo draugų ar bendraminčių rato turėjimas, be galo svarbūs "santykių sveikatai", o skyrybų atveju tai tikras gelbėjimosi ratas. 

          Dar būtų neblogai susikurti planą "B" - ką darysi, jei pasitvirtins blogiausias scenarijus (net jei skyrybų tikimybė atrodo tik teorinė) - kur kreipsiesi pagalbos, kaip gali save apsaugoti finansiškai, kur galėtum gyventi, jei prireiktų išsikraustyti, kas galėtų padėti pasirūpinti vaikais ir pan. Duokdie, jei viskas pasibaigs gerai ir plano "B" neprireiks . Bet jei nutiks blogiausia - užklups stiprios jausmų audros ir logiškai mąstyti bus sunku. 

          Na ir nepamiršk, kad užsitęsęs nerimas gali stipriai paveikti sveikatą - todėl neprošal būtų užsiimti profilaktika - sveikai maitintis, pasportuoti,susirasti sau tinkamus atsipalaidavimo būdus (relaksacijos, masažai, joga) ar galbūt net apsilankyti pas psichologą.
 

2. Stiprių jausmų laikotarpis          

          Tai pats sunkiausias skyrybų laikotarpis. Dėl stiprių ir permainingų emocijų atrodo, kad "žemė slysta iš po kojų". Dažniausiai tai būna trys stiprios reakcijos, kurios keičia viena kitą. Kai kas jas išgyvena kaip atskirus, vienas po kito einančius etapus, o kai kam tos reakcijos gali pasikartoti kelis kart per dieną. Dėka šių reakcijų ir įvyksta emocinis atsiskyrimas nuo kito žmogaus. Visos tos reakcijos, net ir labai stiprios, yra "normalios", kol nekelia realios grėsmės tau ar aplinkiniams - kitaip tariant, kol neprarandi savo elgesio kontrolės.

          Beje, kuo mažesnis atstumas tarp tavęs ir tavo ex po skyrybų, tuo stipresnės emocijų audros. Čia reikėtų vadovautis posakiu "akys nemato - širdis neskauda". Ir kalba eina ne tik apie fizinį atstumą (pvz. gyvenimą vienam būste), bet ir apie savo buvusiojo/-iosios stebėjimą socialiniuose tinkluose, draugų klausinėjimą apie jį/ją, nuolatinį žiūrėjimą į bendras nuotraukas ar kitus dalykus, kurie primena buvimą kartu. Stenkis "nedraskyti sau žaizdos" ir viskas praeis daug lengviau. 

          Taigi, apžvelkime dažniausias emocinės reakcijas - pyktį, derybas ir depresiją.
 

Pyktis

          Įvairiausiais pavidalais. Tai gali būti neapykanta buvusiajam/-jai, kad tave paliko, įskaudino, išdrįso taip su tavimi pasielgti. Tai gali būti buvusiojo/-iosios kaltinimas dėl visų nesėkmių jūsų gyvenime, net ir tų, kur jis/ji visai "ne prie ko". Net ir mažos nesėkmės ar smulkmenos gali akimirksniu sukelti tau įsiūčio priepuolį. O gali būti, kad tave erzins bet kas, kas norės ar bandys su tavimi bendrauti. Gali jausti pagiežą draugų poroms (nesiskiriančioms) ar apskritai visoms laimingoms porelėms. Gali pradėti nekęsti visos vyrų/moterų giminės, su šūkiu "visi jie tokie" ("visos jos tokios"). Kartais pyktis gali atrodyti kaip įkyrios svajonės apie kerštą, bandymai įsivaizduoti buvusįjį/-ąją "šliaužiant keliais" prieš tave ir pan. Kartais pyktis būna nukreiptas į save - neapykanta sau, savęs kaltinimas dėl visko ir net dėl smulkmenų, kurias darei ar vis dar darai, savęs laikymas nevykėliu, blogiausiu žmogumi pasaulyje, vertu bausmės ir t.t. Gali būti, kad pyktis bus nukreiptas į konkurentą/konkurentę, ir tai atrodys kaip arši kova "dėl šeimyninės laimės", banalios muštynės, ar labai įmantrios manipuliacijos ir intrigos. Žodžiu, pyktis gali būti labai įvairus, bet visais atvejais jis būna labai stiprus. Ir toks pyktis kyla ne šiaip sau, jis turi paskirtį - padeda atsisieti emociškai nuo kito žmogaus. Tai kaip chirurgo skalpelis - pjauna skaudžiai, bet be to neįmanoma padaryt operacijos. Pykčio siautėjimas yra "normali" reakcija iki tol, kol nekelia realios grėsmės jums ar kitam žmogui. (Jei jaučiate, kad su pykčio valdymu kyla problemų, geriau kreipkitės pagalbos į specialistus - jie padės atrasti jums tinkamų saugesnių būdų pykčiui išreikšti). 

          Reikia turėti omeny, kad pyktis išeikvoja labai daug energijos (išdegina tam tikras chemines medžiagas mūsų smegenyse, nuo kurių priklauso nuotaikos stabilumas). Dėl to, po pykčio priepuolio ar etapo, visuomet seka etapas su išsekimu, jėgų nebuvimu, depresija ir pan. Ir paprastai, kuo stipresnis ir ilgesnis būna pyktis, tuo gilesnis būna depresijos laikotarpis. Taigi, būtų išmintinga pykčio neslopinti, kad jo neprisikauptų ir nevaldomai nepratrūktų, o išleidinėti mažesnėmis "porcijomis" ir saugesniais būdais. Tarkim galima išrašyti visas piktas mintis į laišką (ir jo neišsiųsti), galima bandyt išsikalbėti suprantančiam žmogui, išsikraut sporto salėje ir pan. 

          Apie pykčio ir kitų emocijų valdymą galima būtų pasakoti be galo daug, bet šis straipsnis ne apie tai. Todėl pabandysiu paaiškinti tik pagrindinį principą: pavojingiausi jausmai yra tie kurie kaupiasi mūsų pasąmonėje. T.y. tie, kurių mes nepastebim - neįsisąmoninam. Tokie jausmai susikaupia ir pratrūksta "sprogimais", ir tuomet jau nebe tu juos valdai, o jie tave. Norint išvengti nevaldomų protrūkių reikia stebėti savo vidinę būseną, kad atpažintum jausmus kol dar jie nėra labai stiprūs ir pavojingi. Ir lengviausiai tai pavyksta balsu arba raštu. T.y. pasakodami arba rašydami kaip jaučiamės, mes kur kas aiškiau suvokiam savo jausmus. Kitaip tariant ištraukiam juos iš pasąmonės į sąmonės šviesą. Dažnai vien to pakanka, kad jausmas susilpnėtų. Na o jei nepakanka - žinodami su kokiu jausmu turim reikalą nesunkiai surasim būdą kaip su juo kovoti (tereiks užsukti į knygyną ar panaršyti internete).

          Ir dar: alkoholio (ar kitų svaiginančių medžiagų) skyrybų eigoje vertėtų privengti. Kokios bebūtų sukilę emocijos, alkoholis geriausiu atveju tik trumpam duoda "raminantį" efektą, bet tuo pačiu mažina savikontrolę ir dar labiau išbalansuoja smegenų veiklą, dėl ko vėliau labiau "puola" depresijos, nerimo sutrikimai ir būna daug sunkiau atgauti emocinę pusiausvyrą. 

Derybos

           Derybos su savim, derybos su buvusiuoju ar net su pačiu Dievu (pvz., žadant mesti gerti/kabinėtis/priekaištauti - kad tik jis/ji sugrįžtų ar paskambintų). Tai būsena kupina perdėtos energijos ir nerealistiškų vilčių. Tuo metu atrodo, kad reikia tiek nedaug pakeisti, ir viską bus galima "pataisyti". Ima atrodyti, kad bet kas yra geriau už skyrybas - ir nesvarbu, kad reiks žemintis, atsisakyti savo tikslų, daryti tai, kas yra visiškai nepriimtina. Net ir bjauriausios buvusiojo/-iosios savybės ar poelgiai atrodo mažiau baisūs, nei skyrybos. Atrodo, kad gali už viską atleisti ir su bet kuo sutikti - kad tik nereikėtų skirtis. Iš šalies tai atrodo desperatiškai ir... apgailėtinai (dėl ko paskui sėkmingai save graužiame). Bet mes  tai darome. Daugybę kartų. Ir tai irgi yra normalu. Tai nereiškia, kad tu nebeturi savigarbos ar kad tau "negerai su galva". Keisčiau būtų, jei to nedarytum - juk tu netenki brangaus žmogaus, su kuriuo buvo susieta tiek daug svajonių. Tu netenki dalies savęs, savo asmenybės - ir būtų baisiai keista, jei nepabandytum to sustabdyti. Kartais (deja, tik kartais) tokie bandymai būna sėkmingi ir pavyksta išgelbėti santykius. Bet dažniausiai susitaikyt nepavyksta. O jei ir pavyksta, tai neilgam - kai iš nevilties sutinki su bet kokiais reikalavimais, po susitaikymo atsiduri tokioj apgailėtinoj padėty, kad tai negali tęstis ilgesnį laiką - ir santykiai vistiek nutrūksta. Ir kiekvienam iš mūsų reikia skirtingo "bandymų" skaičiaus, kad įsitikinti, jog tikrai nieko gero iš šitų santykių nebus. (Tad negraužk savęs už tai, kad tau niekaip nepavyksta "pasimokyt" ar "suvaldyt savęs"). 

          Šiame etape sunku pasikliauti savo "sveiku protu" - emocijos siautėja užgoždamos mąstymą. Būna sunku adekvačiai įvertinti savo jėgas. Tuo metu gali atrodyti, kad yra "normalu" kentėti smurtą, kad santykiai kažkaip savaime susitvarkys, kad jis/ji pagaliau supras kiek dėl jo/jos aukojaisi, gali tikėti, kad žmogus savaime pasveiks nuo alkoholizmo ar smurtavimo, ir t.t. Geriausia pagalba bus gero tau linkintis žmogus, kuris nesmerks tavęs dėl iliuzijų, bet vis tik švelniai primins, kad tai tik iliuzijos ir padės "pristabdyt arklius" - kad neištaškytum per daug energijos (ir po to neįkristum į gilią depresiją). Jei ims atrodyt, kad piktnaudžiauji artimųjų ar draugų gerumu, kad jie jau pavargo nuo tavo kalbų "apie tą patį" - bėk pas psichologus, jų ausys nepavargsta :)

 

Depresija

 

          T.y stiprus liūdesys, apatija, jėgų nebuvimas, nenoras bendrauti, nevaldomas verkimas, neviltis, gyvenimo prasmės nematymas, nenoras gyventi . Na, dar prisideda savigrauža dėl to, ką pridarei pykčio ar derybų etapuose. Padarytos klaidos atrodo neįtikėtinai didelės, gėdingos, vertos pasibjaurėjimo ir pan. Dažnai žmogus jaučiasi "kitoks" nei visi, nenori bendrauti su "normaliais" žmonėmis, nes atrodo, kad jie nesupranta jo skausmo. Gali kilti mintys apie savižudybę, atsirasti noras save vienaip ar kitaip "nubausti" ir dar daugybė keistų "idėjų" kylančių iš perdėto savikritiškumo ir emocinio nuovargio. Dažnai depresijos etapas ateina po stipraus pykčio ar aktyvaus derybų laikotarpio. Jau vien dėl to, kad mes iš tiesų būname fiziškai ir emociškai išsekę ir mūsų psichikai reikia laiko poilsiui ir atsistatymui. Jei depresiškos būsenos apima trumpam - dienai ar kelioms, jei jauti poreikį užsidaryt nuo visų ar tiesiog išsiverkti - tai visiškai normali reakcija. Kaip bebūtų skyrybos yra netektis ir be liūdesio čia neapsieisi. Vis tik, jei tokios būsenos užsitęsia ne savaitę ir ne dvi, verta susirūpinti. Jei kyla mintys apie savižudybę - kreipkitės pagalbos į specialistus nedelsdami - gali būti, kad jums būtina ne tik psichologinė, bet ir medikamentinė pagalba. Kitais atvejais, siūlyčiau neskubėti griebtis antidepresantų ir pirmiau išbandyti kitus būdus sau padėti:

• Vaistas nr.1 yra judėjimas. Judėjimas stimuliuoja smegenis gaminti tas medžiagas, nuo kurių priklauso gera nuotaika (endorfinus). Tiks bet koks judėjimas - pagal galimybes ir esamą jėgų kiekį. Nebūtina lėkti į sporto salę, puikiai tiks ir pabėgiojimas ar pasivaikščiojimas grynam ore, plaukimas, šokis, darbas darže ar sode. Svarbiausia, kad judėtum kasdien, ir geriau jau trumpas pasivaikščiojimas kasdien (kuriam prisiversit), nei sunki treniruotė kartą į savaitę (ypač jei į ją taip ir nenueisi). 
  
• Sveikesnė mityba - mažiau cukraus, kavos, tabako, alkoholio, greito maisto, daugiau vaisių ir daržovių, šiek tiek sūrio ir juodojo šokolado, nepamaišys ir žolelių arbatos bei vitaminai/papildai padedantys nervų sistemai.
• "Tausojimo režimas". Pasistenk pakankamai laiko skirti poilsiui, miegui, susireguliuok dienos režimą, galbūt net pradėk laikytis dienotvarkės, neapsikrauk per sunkiom užduotim, nekelk sau didelių tikslų. Tavo kūnas ir psichika ir taip dabar gyvena "ekstremaliom sąlygom" - patausok juos ir didelius tikslus, sudėtingas užduotis, jei tik įmanoma, atidėk vėlesniam laikui. Čia irgi galioja principas "geriau po truputį, bet nuosekliai".
  
• Nesigėdink, nesmerk savęs ir nelaikyk savęs išskirtiniu nevykėliu/-e dėl skyrybų. Tu ne pirmas ir ne paskutinis žmogus, išgyvenantis skyrybas. Deja, anot statistikos, kur kas daugiau santykių baigiasi skyrybomis, o ne gyvenimu "ilgai ir laimingai". Jei jauti smerkimą iš kitų - tiesiog patausok save ir atsiribok nuo tų žmonių. (Greičiausiai tai ne itin jautrūs arba nelinkintis jums gero žmonės, o gal tiesiog netaktiški neišmanėliai. Bet tokių tikrai nėra dauguma. )
• Apsupk save palaikančiais žmonėmis, stenkis būti su jais kuo dažniau. Priimk pagalbą, nesigėdink savo silpnumo - dabar tas metas, kai pagalba tau tikrai reikalinga. Ir, ko gero, kiekvienas tavo vietoje jaustųsi ne mažiau pažeidžiamas. Galų gale, artimieji ir draugai tam ir reikalingi, kad padėtų ištikus bėdai. 
• Nepasiduok nevilčiai. Tai tik laikinas etapas ir jis tikrai praeis. Anksčiau ar vėliau. Žinoma, žmonės skirtingi ir kiekvienos skyrybos išgyvenamos kitaip, bet daugumoj atvejų stiprių emocijų laikotarpis trunka nuo pusės iki dviejų metų. Paprastai nebūna ryškios ribos - skausmas palaipsniui atslūgsta, emocijos nurimsta.
  

          Beje, nežiūrint kokią emocinę reakciją šiuo metu išgyveni, vertėtų pagalvoti apie atvirumą. Kai kurie žmonės, ypač išgyvendami stiprias emocijas, būna linkę pasakoti apie tai visiems aplinkiniams ir vėliau skaudžiai nukenčia dėl apkalbų. Kiti, atvirkščiai, neatsiveria net artimiausiems, ir galiausiai vidinė įtampa pratrūksta kūno ligom ar psichikos sutrikimais. Protingiausia būtų karts nuo karto pasikalbėti su patikimu žmogum.  Jei neturi patikimo žmogaus ar nebenori apkrauti artimųjų, nesigėdink pasinaudoti psichologų paslaugomis. Psichologas visuomet bus "tavo pusėje", saugos konfidencialumą, nedalins neadekvačių patarimų ir padės greičiau atsigauti. (Beje, skyrybos - tai tikrai sunkus laikotarpis ir visiškai normalu yra kreiptis į psichologą. Tai tikrai nereiškia, kad esi silpnas žmogus - tai reiškia, kad esi žmogus, kuris adekvačiai vertina savo jėgas. Juk susilaužę koją skubame pas gydytojus, o ne įrodinėjame, kad "aš pats sau geras chirurgas!" :) ).

 3. Priėmimas

          Tai paskutinis skyrybų išgyvenimo etapas. Galbūt tai jau nebe skyrybų, o naujo gyvenimo etapas? Kaip bebūtų, tai jau nebe toks skausmingas laikotarpis. Emocijos jau būna gerokai aprimę, nebevargina stiprūs jų šuoliai. Kartais dar ateina "durnos mintys", bet jau nebebūna sunku jas išsklaidyti. Žmogus jau būna daugmaž apsipratęs ir susigyvenęs su pasikeitusiu gyvenimo būdu, ima atradinėti vis daugiau jį džiuginančių dalykų. Atsiranda naujos viltys, nauji tikslai. Tai nereiškia, kad skausmo dėl skyrybų nebeliko, tiesiog jis nebetrukdo gyventi. Dažniausiai šiame etape žmonės dar nesijaučia pasiruošę naujiems santykiams (ir tai tikrai išmintinga), bet jų širdyse vis labiau įsitvirtina ramybė.

          Taigi, kad ir koks sunkus bebūtų skyrybų kelias, jis tikrai išgyvenamas. Skyrybas išgyveno milijonai žmonių. Išgyveno ir gyvena toliau, visai laimingai. Ir tau pavyks, tikrai pavyks. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šis straipsnis padės labiau susivokti savo jausmuose ir neprarasti vilties, kad ta kančia kada nors baigsis. O jei vidinė būsena vistiek atrodo nepakeliama - mano kontaktus galite rasti čia :)