Apie priklausomybės ligas

Jei skaitote šį tekstą, tai greičiausiai Jus ar Jūsų artimą žmogų palietė priklausomybė. 

Nesigėdinkit - Jūs ne vienintelis žmogus pasaulyje, kurį ištiko tokia bėda. Priklausomybė yra liga, kuri, deja, mūsų visuomenėje yra daug "populiaresnė" nei norėtųsi.

Jūsų ar Jūsų šeimos nario priklausomybė visiškai nereiškia, kad esat blogas ar netikęs žmogus. Greičiau jau atvirkščiai - dažnai ši liga užpuola iš prigimties jautrius ir gerus žmones. Galiausiai, niekas neplanuoja tapti/susituokti su priklausomu žmogumi ir griauti sau ar aplinkiniams gyvenimus - ši liga užpuola "iš pasalų", nepalikdama pasirinkimo.

Priklausomybių ligos yra ir turi būti gydomos, ir jos gydomos visai sėkmingai. Tačiau dažnai žmonės delsia ir nesikreipia dėl pagalbos. Kodėl? Todėl, kad nežino/netiki, jog serga. Ir dar todėl, kad gėda. Ir taip beprasmė kančia tęsiasi metų metus. Tęsiasi ir paliečia vis daugiau žmonių - nes kiekvienas priklausomas žmogus šalia savęs savotiškai  susargdina dar 6-8 artimuosius. Jie nuolat nerimauja, gėdinasi, jaučiasi kalti, gyvena įtampoje, bando gelbėti ar kontroliuoti priklausomą žmogų, kartais net ima piktnaudžiauti patys (pvz.raminamaisiais vaistais, alkoholiu ar valgymu) ir, galiausiai, sutrinka ne tik emocinė, bet ir fizinė sveikata; vaikai užaugę priklausomose šeimose net ir suaugę turi daugybę psichologinių problemų. 

Norint sustabdyti ligą, reikia nemažai žinių ir pastangų, tačiau tai tikrai įmanoma - todėl labai džiaugiuosi, kad užsukote į šį puslapį. Tikiuosi, kad informacija, kurią čia rasite, nukreips jus tinkama linkme.

AR ESU PRIKLAUSOMAS?

 Didžiausi "mūšiai" šeimose vyksta būtent dėl šio klausimo. Deja, dažniausiai, tie ginčai baigiasi "niekuo" - t.y. nepaskatina priklausomo žmogaus ieškoti pagalbos. Paprastai, šeimos nariai pirmieji pajaučia, kad kažkas negerai. Pats priklausomas žmogus dėl saviapgaulės ne tik ilgai nemato problemos, bet ir labai įtaigiai įrodinėja, kad čia visai ne problema, kad čia artimieji "išsigalvoja", "kabinėjasi" ir pan.

Tad leiskite pateikti Jums šiek tiek faktų, kurie padės lengviau įsivertinti situaciją.

Pačios žinomiausios yra priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų. Tai yra cheminės priklausomybės. Prie jų dar galime priskirti priklausomybę nuo nikotino, raminamųjų/migdomųjų, kavos, energetinių gėrimų ir kt.

Dar yra elgesio priklausomybės. Ir nors čia nėra priklausomybę sukeliančių cheminių medžiagų, šios priklausomybės yra ne mažiau griaunančios. Tai gali būti priklausomybė nuo lošimų, valgymo, pirkimo, pornografijos/sekso, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų ir kt.

Visos priklausomybės turi 5 požymius:

1. Tolerancija.

 Priklausomybės atveju tolerancija didėja - “narkotiko” norima vis daugiau, vis dažniau ir reikia vis didesnio  kiekio, kad gauti tokį malonumą kaip anksčiau. Pvz., reikia vis didesnio alkoholio kiekio, kad apgirsti, reikia vis ilgesnio laiko, kad atsitraukti nuo kompiuterinio žaidimo, lošimuose statomos vis didesnės sumos, vis dažniau einama lošti ir t.t.

Sveiko žmogaus tolerancija turėtų būti nedidelė - po kelių taurių turėtų pykinti, po kelių valandų prie kompiuterio turėtų "paskausti užpakalis" ir pan. Padidėjusi tolerancija (galėjimas "pakelti" daug) reiškia ne atsparumą priklausomybei, o atvirkščiai - tai yra pirmas priklausomybės simptomas.

 

2. Nutraukimo sindromas.

Nutraukus vartojimą ar priklausomą elgesį žmogus gali jausti neryškų nesmagumo pojūtį ar net stiprų susierzinimą, depresiją, nerimą, gali pradėti jaustis priešingai, negu vartodamas. Cheminių priklausomybių atveju prisideda ir fiziniai simptomai (dėl organizmo apsinuodijimo). Priklausomam žmogui šiuos simptomus panaikina tik dar viena “narkotiko” dozė, dar kartą pakartotas priklausomas elgesys. Taigi, "sveikatos taisymas" iš ryto yra antrasis priklausomybės požymis. Sveikas žmogus, padauginęs "narkotiko" (nesvarbu kokio - alkoholio, kompiuterio, lošimo, valgymo) - ilgą laiką nenori net žiūrėti į tą pusę.

 

3. Saviapgaulė.

Būtent dėl šio simptomo priklausomybes yra taip sunku gydyti. Priklausomo žmogaus smegenyse atsiranda ištisa "melo sistema", trukdanti jam suvokti realybę - priklausomybės daromą žalą ir gydymo būtinumą. Priklausomas žmogus daug meluoja - tiek sau, tiek aplinkiniams - ir tai yra ligos simptomas, o ne charakterio savybė. Toks žmogus patampa "išsisukinėjimo meistru" ir jį "priremti prie sienos" neretai neįmanoma net ir apsiginklavus faktais. Tai klaidina ir varo į neviltį tiek artimuosius, tiek nepatyrusius specialistus ir pagalbos galimybė darosi vis mažesnė.

Saviapgaulė gali būti kaip problemos "nematymas” arba nureikšminimas - sakymas kad kiti daugiau vartoja, "aš tik truputį", "aš tik savaitgaliais", "aš tik alų", "visi normalūs vyrai žiūri pornografiją".

Tai gali būti savo jėgų pervertinimas -  tikėjimas, kad dar “turiu valios” arba, kad “galiu bet kada mesti, tik nenoriu”.

Tai gali būti įvairūs pasiteisinimai  - "aš niekada negeriu vienas", "perku tik per išpardavimus", "leidžiu tik savo pinigus", "tik atsilošiu ir viskas".

Gali būti ir artimųjų kaltinimas dėl vartojimo/priklausomo elgesio - "tu mane verti taip elgtis", "per tave prisigėriau", "jei tu nerėktum, aš nevartočiau".

Beje, šalia saviapgaulės visuomet slypi baimė netekti galimybės vartoti/tęsti priklausomą elgesį.

 

4. Valios praradimas

Tai yra nesugebėjimas kontroliuoti vartojimo/priklausomo elgesio - kiekio, dažnumo, pasekmių. Pvz., žmogus planuoja išgerti tik kelis bokalus penktadienį, o po to "netyčia" kiekiai gaunasi daug didesni arba išgertuvės užsitęsia visą savaitgalį. Arba planuoja prisėsti tik pusvalandžiui prie kompiuterio, o prasėdi visą dieną, svarbūs darbai lieka neatlikti. Planuoja kazino išleisti tik nedidelę sumą (ir nuoširdžiai tiki, kad taip ir bus), o viskas baigiasi daug didesnėmis sumomis ar skolomis. 

Iš pradžių tik kartais nepavyksta sukontroliuoti, o paskui, ligai progresuojant, vis dažniau ir vis daugiau svarbių dalykų žmogus nepadaro dėl vartojimo/priklausomo elgesio. Liga progresuoja palaipsniui, tokiu būdu tarsi mažindama budrumą - valios praradimas atrodo tarsi ir normalus reiškinys, nes tam surandama daugybė paaiškinimų ("mane sunervavo", "tiesiog pasitaikė tokia proga", "visi taip gyvena" ir t.t.). Laikui bėgant praradimų daugėja. Paprastai, priklausomas žmogus stengiasi išlaikyti jam svarbiausius dalykus kuo ilgiau - tai jam yra tarsi įrodymas, kad jis vis dar neprarado valios ir gali kontroliuoti savo gyvenimą. Neretai tas pavyksta gan ilgai, bet tas išlaikymas būna kažkieno kito sąskaita - kitų gyvenimo sričių ar net kitų žmonių sąskaita. Tai atrodo kaip: "aš turiu darbą/namus, todėl aš ne alkoholikas/lošėjas" (nors tuo tarpu šeima jau seniai nebeatsimena blaivaus savaitgalio, darbo produktyvumas irgi minimalus), "mano vaikai/šeima viskuo aprūpinti" (nors aprūpinti tik materialiais dalykais, o santykiai seniai pašliję - pilni agresijos, baimių ar atitolimo, darbe problemos, sveikata pašlijus).

5. Dėmesio nukreipimas.

Šis simptomas atsiranda vėlesnėse ligos stadijose. Kai priklausomam žmogui pritrūksta“narkotiko” ir jis bando gauti “dozę”, šis tikslas jo dėmesį užvaldys visiškai. Tuo metu jam neberūpi niekas kitas - nei mylimasis/-oji, nei vaikai, nei tėvai, nei pasekmės, nei jo paties ateitis, nei kaip jis pats atrodo - žmogus atrodo kaip "apsėstas" ir gali padaryti bet ką, kad tik gautų savo dozę. Kai žmogus yra šioje būsenoje, jį sustabdyti yra praktiškai neįmanoma. Tai yra visiškai netinkamas laikas santykių aiškinimuisi bei pokalbiams apie "metimą" ar gydymąsį. Deja, dažnai šeimos nariai būtent tuo metu bando desperatiškai sustabdyti priklausomą žmogų ir rizikuodami išprovokuoti labai stiprią agresiją savo atžvilgiu. Tokiu būdu jie nukenčia patys, bet priklausomybės nesustabdo. 

 

APIE GĖDĄ

Priklausomybę lydinčios kaltė ir gėda tampa didžiule kliūtimi. Jei staiga suvokėte, kad turite priklausomybę, Jus turėtų "užgriūti" nemalonių minčių lavina: ką pasakys tėvai, kas bus darbe, jei sužinos, kaip sureaguos draugai, ir t.t. Neretai ne tik priklausomam žmogui, bet ir jo artimiesiems atrodo, kad jei tiesa paaiškės, nuo jų nusisuks visas pasaulis. Arba dar blogiau - visas pasaulis juos pasmerks.  Būtent dėl to tiek priklausomi žmonės, tiek jų artimieji pagalbos kreipiasi labai vėlai, tuomet, kai situacija jau būna kritiška. 

Iš tiesų tai nėra pagrįsta baimė. Didelė dalis žmonių taip ir nesužino apie Jūsų gydymąsį - pagalbą dabar galima gauti anonimiškai, tad, jei patys nesakysit - niekas ir nežinos.

Taip, tam tikra dalis žmonių nusisuka, kai pasikeičia jūsų gyvenimo būdas (besveikstant). Dažniausiai tai būna tie žmonės, su kuriais Jus siejo tik vartojimas/priklausomas elgesys (t.y. sugėrovai, "draugai" su kuriais buvo lošiama, žaidžiami kompiuteriniai žaidimai ir pan). Ar tai didelis nuostolis? Nelabai, nes tie žmonės nieko gero ir neįnešdavo į Jūsų gyvenimą - tik priklausomybes. "Mainais" atrasite naujų žmonių - bendraminčių, taip pat besveikstančių nuo priklausomybės. 

Beje, ar esate tikri, kad niekas nežino apie Jūsų problemą? Dažnai priklausomam žmogui atrodo, kad jis labai gerai "maskuojasi". Tuo tarpu aplinkiniai puikiai mato jo bėdą, tik to nesako - iš mandagumo, iš baimės įžeisti, dėl to, kad tai ne jų reikalas ir pan. Dažnai būna taip, kad pradėjęs sveikti priklausomas žmogus išgirsta tokias aplinkinių reakcijas, kaip: "šaunuolis, kad susiėmei", "džiaugiuosi - nemaniau, kad tau pavyks", "mano giminaitis irgi turi bėdą, pasakyk, kas tau padėjo?" ir pan.

 

KAS GALI PADĖTI?

Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą priklausomam žmogui, kai kalba pasisuka apie priklausomybės įveikimą, būna "aš įrodysiu, kad galiu pats sustoti". Ir prasideda "savigyda"... Vieni nusprendžia "gydyti" save kaltės jausmu, tikėdamiesi, kad kaltės jausmas juos apsaugos nuo atkryčio. Deja, kaltės jausmas veikia atvirkščiai ir tik pagreitina grįžimą prie priklausomo elgesio. Kiti, tikėdamiesi suvaldyti savo priklausomybę, ima keisti svaigalų rūšis, vartojimo įpročius. "Efektas" būna labai trumpalaikis. Kartais nutinka taip, kad žmogus pakeičia vieną priklausomybę kita (pvz., lošimo priklausomybę "suvaldo", tačiau tampa priklausomas nuo alkoholio). Naudos iš to jokios. Kai kurie priklausomi žmonės bando riboti vartojimo kiekius ar dažnumą. "Gersiu tik savaitgaliais", "pralošinėsiu ne daugiau nei ...€", "žaisiu tik po valandą per dieną" ir pan. Kartais pasiseka iš tiesų save "sukontroliuoti", tuomet apima išdidumas - "va, pasirodo galiu". Deja, tokia "laimė" trunka neilgai ir kontrolė vėl išslysta iš rankų. Dar vienas iš populiarių "savigydos" būdų - susilaikymas tam tikram terminui. "Negersiu mėnesį", "pusę metų nelošiu", "nevartosiu, kol neatiduosiu skolų"... Jei ir pavyksta atsilaikyti nustatytą terminą, tai po to seka dar baisesnis atkritimas. Mažai padeda "gyvenimo būdo keitimai", grūdinimasis ir kiti "valios ugdymo" metodai. Išvykimas į kitą šalį, naujas darbas, vaiko gimimas, skyrybos ar nauja meilė irgi negali "pagydyti" nuo priklausomybės.

Trumpai tariant, visi tie "aš pats" būdai yra neveiksmingi, nors savotiškai reikalingi - be jų būtų sunku patikėti, jog problema tikrai rimta, ir pagaliau suvokti, kad be pagalbos neišsiversi. Vis tik, labai linkiu "neužsižaisti" ilgai su bandymais gydytis pačiam - nesėkmės brangiai kainuoja - ir ne tik pinigine prasme - kas kart netenkate vis daugiau artimųjų pasitikėjimo, sveikatos, profesinių ir kitų galimybių.

Kas tuomet gali iš tikrųjų padėti?

Yra daugybė specialistų, metodikų, grupių, įstaigų ir bendruomenių teikiančių pagalbą priklausomiems žmonėms ir jų artimiesiems. Visi mes skirtingi, tad tai kas tinka vieniems, nebūtinai padeda kitiems. Nebijokite išbandyti įvairius pagalbos būdus. Gal tik vertėtų privengti tų, kurie siūlo "stebuklingas piliules" - tai, kas neva padės labai greitai ar labai lengvai. Tokie būdai jei ir padeda, tai labai trumpam. (Paprastai jie labiau skirti Jūsų piniginės palengvinimui, nei priklausomybės gydymui...) Taip pat nesiūlyčiau pasikliauti vien medikamentiniu gydymu - priklausomybė nėra vien fizinė liga, todėl negali būti išgydyta vien vaistais. Be psichologinės/dvasinės pagalbos medikamentinis gydymas būna labai neefektyvus. Tikrasis sveikimas trunka ilgai; nuoseklus mąstymo, gyvenimo būdo keitimas duoda geriausius rezultatus (todėl stabilus savipagalbos grupių lankymas neretai būna pats efektyviausias "vaistas").

Priklausomybės ligų centruose gausite profesionalią psichologinę ir, jei reiks,  medikamentinę pagalbą. Didelė dalis paslaugų yra nemokama ir gydymas gali būti anonimiškas. Taip pat teikiama pagalba priklausomų žmonių šeimos nariams.

Jei norite visiško konfidencialumo, lankstesnio prisiderinimo prie Jūsų darbo grafiko ar individualaus dėmesio - galite kreiptis privačioms psichologo konsultacijoms. Padėsiu išsirinkti Jums tinkamiausią pagalbą, susikurti sveikimo planą, atpažinti galimus pavojus ir įveikti kitas kliūtis kelyje į sveikimą. Konsultuoju ne tik priklausomus žmones, bet ir jų artimuosius - tiek dėl pagalbos sau ar savo vaikams, tiek dėl pagalbos priklausomam žmogui (kad sumotyvuoti gydytis, padėti sveikti, atkurti šeimos santykius). Taip pat konsultuoju suaugusius, užaugusius priklausomoje šeimoje (suaugusius alkoholikų vaikus), patiriančius emocinius/psichologinius sunkumus dabartiniame gyvenime.

Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje veikia daugybė savipagalbos grupių. Jų tinklapiuose galite rasti daugiau informacijos ne tik apie pačių grupių veiklą, bet ir apie konkrečią priklausomybę (testų, tikrų istorijų, sveikimo žingsnius, patarimų, nuorodų į naudingą literatūrą):

Anoniminiai alkoholikai (AA) 

Anoniminiai narkomanai (NA)

Anoniminiai nikotinistai (AN) 

Anoniminiai lošėjai (AL)

Anoniminiai seksoholikai (AS) 

Anoniminiai Maistoholikai (AM)  

Anoniminiai Tabletininkai

Taip pat yra savipagalbos grupės 

Priklausomų žmonių artimiesiems (AL-ANON)

Paaugliams, augantiems priklausomoje šeimoje (Alateen)

Suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV).

 

KODĖL PRIKLAUSOMO ŽMOGAUS ARTIMIESIEMS IRGI REIKIA PPAGALBOS?

Dėka priklausomybės išsiderina visa šeima - kitaip tariant, šeima tampa disfunkcinė. 

Priklausomo žmogaus elgesys darosi vis labiau neadekvatus ir nenuspėjamas. Progresuojant ligai stiprėja agresija, melas (ir saviapgaulė), priklausomas žmogus vis mažiau rūpinasi šeima, užmiršta savo pareigas, dėl vartojimo kyla daugybė buitinių ir materialinių problemų ir t.t. Šeimos nariams tai sukelia daugybę stiprių išgyvenimų. Dar prisideda gėda prieš aplinkinius, sekinantys vilties ir nusivylimo etapai, kai priklausomas žmogus žada mesti ir nesugeba to padaryti. 

 

Neišvengiamai kiekvienas šeimos narys reaguoja į priklausomybės sukeliamus pokyčius šeimoje ir iš paskutiniųjų bando prisitaikyti, išgyventi, išgelbėti šeimą nuo žlugimo. Vieni griebiasi barimo ir priekaištavimo, kartais net agresijos ar perdėto kontroliavimo, kiti bando užsikrauti dvigubą atsakomybę, treti atitolsta saugodami save nuo skausmo ar nenorėdami apkrauti kitų dar ir savo problemomis, ketvirti iš paskutiniųjų bando išlaikyti "normalų šeimos įvaizdį", penkti bando vartoti kartu, kad priklausomam žmogui "mažiau liktų" arba patys klimpsta į kitokią priklausomybę taip bandydami nuslopinti emocinį skausmą. Deja, iš tokių bandymų būna daugiau bėdos, nei naudos. Priklausomo žmogaus tai nesustabdo, o artimuosius labai išvargina ir stipriai pažeidžia jų emocinę sveikatą. Šeimos nariai savotiškai pripranta gyventi tokiame "pragare", neretai net nebesitiki, kad gali būti kitaip. Nerimo sutrikimai, panikos priepuoliai, depresija, miego ar valgymo sutrikimai, priklausomybė nuo raminamųjų vaistų ar valgymo ir daugybė streso sukeltų fizinių ligų yra dažni priklausomų šeimų palydovai. Ką jau kalbėt apie žemą savivertę, nuolatinius kaltės, gėdos ir pykčio jausmus, nuolatinę įtampą ("kad tik jis neprisigertų" arba "kas dabar bus"), chronišką nuovargį, vilčių nebeturėjimą ir prarastą bendravimo su kitais žmonėmis džiaugsmą. 

 

"Ką daryti, jei jis nenori gydytis?"

Dažnai dėl saviapgaulės priklausomas žmogus nepripažįsta savo ligos ir nenori gydytis. O jei jis nenori, tai niekas jam ir negali padėti - gydymas gali būti tik savanoriškas. (Prievartinis gydymas, beje, vis tiek nepadėtų). Tai suvokę artimieji pasijaučia aklavietėje. Tačiau nėra viskas taip beviltiška, kaip atrodo. Yra daugybė dalykų, kurie padeda priklausomam žmogui greičiau susivokti ir užsinorėti gydytis. 

Tiesą sakant, artimųjų vaidmuo, motyvuojant priklausomą žmogų gydymuisi, yra milžiniškas. Tačiau akivaizdu, kad būdami patys emociškai "išsiderinę", jie ne daug ką tegali padaryti. Todėl labai dažnai pagalba priklausomam žmogui prasideda nuo pagalbos jo šeimai. Kai šeimos nariai atgauna emocinę pusiausvyrą ir įgauna žinių, jie gali nuosekliai kurti būtent tokią atmosferą šeimoje, kuri padės priklausomam žmogui greičiau susivokti ir užsinorėti gydytis.

 

Tad, jei gyvenate šalia priklausomo žmogaus, kreipkitės pirmiausiai dėl pagalbos sau. Kai atgausite vidinę ramybę, perprasite į kokius vaidmenų žaidimus Jus nuolat įtraukia priklausomas žmogus, kokius pasąmoninius gyvenimo scenarijus vis bandote įgyvendinti - Jūs galėsite geriau padėti priklausomam žmogui arba galėsite išvengti "serijinių nesėkmių" santykiuose (kai išsiskyrę su vienu priklausomu žmogum, įsimylite kitą - ir vėl priklausomą žmogų). Nesigėdinkite ir nebijokite kreiptis pagalbos į aukščiau išvardintas savipagalbos grupes (AL-ANON, SAV, ALATEEN), psichologus ir priklausomybių specialistus - kuo anksčiau gausite pagalbą, tuo trumpesnė bus jūsų kančia.

 ŠIEK TIEK VILTIES...

Priklausomybė yra lėtinė liga, ji negali būti iki galo išgydyta, bet gali būti sustabdyta - su ja galima išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą. Šeimos nariai taip pat gali atgauti vidinę pusiausvyrą, nepriklausomai nuo to ar priklausomas asmuo sveiksta, ar ne. Net ir didžiausi, labiausiai neįtikėtini pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnelių. Todėl nepasiduokite nevilčiai, neišsigąskite, jei pirmi bandymai nepavyko - ieškokite informacijos, ieškokite Jums tinkamiausio pagalbos būdo. 

Sveikstant priklausomo žmogaus asmenybė stipriai keičiasi - palaipsniui tenka įveikinėti priklausomybės pasekmes, taisyti charakterio ydas, mokytis suvaldyti neigiamas emocijas, pamažu stiprėja gerosios charakterio savybės, grįžta/atsiranda gyvenimo džiaugsmas, ramybė ir pilnatvės pojūtis. Panašūs pokyčiai ištinka ir pagalbos besikreipiančius šeimos narius. Visiems tenka mokytis mylėti save, rodyti meilę vienas kitam, nesivelti į vaidmenų žaidimus, konstruktyviai spręsti problemas ir tobulėti kaip asmenybėms. Sveikimas kiekvienam padeda tapti "geresne savęs versija" (Štai kodėl kai kurie priklausomi žmonės savo ligą vadina savotiška dovana). 

Jei dabar esat savo "tamsiausiame" gyvenimo tarpsnyje, ir mano žodžiai Jums skamba gražiai, bet neįtikinamai - išdrįskite nueiti iki artimiausios savipagalbos grupės ir savo akimis pamatysite "gyvus pavyzdžius". Išdrįskite paprašyti ir priimti pagalbą, pasinaudokite patirtimi tų, kurie jau praėjo šį sunkų kelią. Patikėkite, Jūs turite pakankamai jėgų įveikti šiai bėdai - jums tereikia suprasti, kaip tas jėgas teisingai panaudoti.